Daugiabalsis blogio diskursas : filosofinės Czesławo Miłoszo atsparos

LTEsama autorių, kuriuos būtų galima pavadinti požeminiais. Skaitant jų tekstus, visuomet juntama, kad po tuo, kas šių autorių kūryboje išsakyta, slypi storas neišsakytų, tačiau turimų omenyje prasmių sluoksnis –tam tikra autoriaus pozicija, kurią būtų galima įvardyti kaip jo filosofiją. Vienas iš tokių autorių yra Czeslawas Miloszas. Šiame straipsnyje siekiama patyrinėti nutylėtas filosofines Miloszo kūrybos prielaidas. Miloszo santykis su filosofija toli gražu nevienareikšmis. Kartais literatūros kritikai bando jam priklijuoti filosofo ir mąstytojo etiketę, bet jis pabrėžia esąs tik poetas. Ir vis dėlto filosofija Miloszui nėra visiškai svetima sritis. Jau studijuodamas universitete, jis neblogai susipažino su filosofija. O jo knygos „Pavergtas protas“, „Tėvynės ieškojimas“ ar „Ulro žemė“ gali būti laikomos tikrais filosofinės eseistikos šedevrais. Darbe mėginama suvokti, kas sieja Miloszą su Šestovu, Simone Weil, Swedenborgu, Blake’u, Tomas Akviniečiu. Pastebima, kad juos vienija skausmo, kančios, blogio problema. Atidžiau tyrinėjamas penkių mąstytojų požiūris į blogio prigimtį. Atskleidžiami skirtumai ir panašumai. Palyginami Akviniečio bandymai racionaliais argumentais pateisinti Dievą, Swedenborgo anapusinių regėjimų aprašymai, Blake’o mitologija, vedanti mus anapus gėrio ir blogio, aforistiniu stiliumi dėstomas Simone Weil manicheizmas, aistringai pamokslaujantis Šestovo puolimas prieš proto suabsoliutinimą kaip blogio šaltinį. Teigiama, kad blogio tema skatino Miloszo polifoninį kalbėjimą, poetui leido kalbėti apie blogį svetimais balsais.

ENThe author of the article explores philosophical preconditions of the Nobel Prize Winner Czeslaw Milosz' literary work with special reference to his essays. Milosz is often called a philosopher by critics; however, he is a writer first and foremost. Thus his bio-graph, or his own life's experience, deals with his own existential problems. It is not accidental then that all his essays are autobiographical. Milosz' relationship with philosophy is complicated, and this is caused by licentia poetica. It is due to this reason that his essays are marked by a polyphonic discourse of evil. This type of discourse is one of the main types found in Milosz' writings. The discourse consists of different 'voices', represented by Thomas Aquinas, Simone Weil, William Blake, and Lev Shestov. All of them are dissonant voices, but such a unity of dissonance in discourse is brought about by the theme itself. Evil as a phenomenon is hard to explain, and only the apparent diversity of voices enables us to speak about it as a real manifestation and not just an abstraction. [text from author]