Meno istorijos metodų kaita

LTXX a. pabaigos naujausios meno istorijos koncepcijos metė iššūkį daugeliui anksčiau vyravusių tradicinių metodų. Netolimoje praeityje plėtotas ikonologinę, semiotinę, sociologinę ir kitas metodologijas keičia sintetinis, visuminis integruojantis požiūris į meno kūrinį ir kontekstinė bei komparatyvistinė metodologijos, įsitvirtinusios įvairiuose humanitariniuose ir socialiniuose moksluose. Visa tai meno istorikui leidžia naujai vertinti meno ir kultūros reiškinius, faktus, idėjas, net ir senovės tyrimus sieti su šiuolaikinėmis aktualijomis, idealais, regėti problemų spektrą pro nūdienos prizmę. Kita vertus, šie pokyčiai lemia daugelio tradicinių metodų krizę. Straipsnyje bendriausiais bruožais apibūdinta XX a. vidurio ir pabaigos meno istorijos metodų bei principų kaita. Daroma išvada, jog dabartinius meno istorijos metodus sąlygoja šiuolaikinės mokslo visuomenės, ypač istorikų, socialinės pakraipos mokslininkų bei filosofų kuriama paradigma, išryškėjęs struktūralistinis ir poststruktūralistinis mąstymas. Menotyros srityje skleidžiasi platus kultūrinis istorinis lyginamasis metodas, kompleksinis požiūris į meninį gyvenimą. Struktūralizmo veikiamoje meno istorijoje mažiau aprašinėjama, daugiau mąstoma ir analizuojama, siekiama užčiuopti per amžius nusidriekusių problemų dinamiką. Tuo tarpu poststruktūralizmas sąlygoja jos metodų krizę. Netradicinis požiūris į meno raidą, meno kritikos ir meno istorijos samplaika, diskursyvinė meninės kultūros analizė lemia tai, kad „naujasis“ mokslas, tiriantis meno fenomenų kaitą, vis labiau atitrūksta nuo normatyvinės meno istorijos.

ENThis work analyses various new trends of investigations in contemporary studies of art history. The present paper reviews the changing of methods and principles of art history in a general way. Much attention is given to current development of new scientific paradigm (especially of history, social science and philosophy), which causes rapid methodological innovations - emerging comparative methodology and complex point of view. Besides this work focuses on the spreading influences of structuralism. As the study shows, it determined refusal of descriptive methods and caused attempts of deep analyses, thinking of the dynamics of art issues spreading through the centuries. However, poststructuralism predetermined the crisis of methods in art history studies.