Groteskas lietuvių tapyboje

LTGroteskas XX a. vaizduojamajame mene tapo itin populiarus. Šis vaizdavimo būdas, pasižymintis tam tikros rūšies deformacija, jungiantis iš esmės nesuderinamas organinio ir neorganinio pasaulio formas, kontrastingus tragiško ir komiško, šiurpaus ir gražaus junginius, netgi laikomas labiausiai šiam paradoksų ir absurdo pilnam amžiui tinkančiu raiškos būdu. Grotesko pavyzdžių gausu ir lietuvių dailėje. Straipsnyje siekiama apibūdinti grotesko apraiškas lietuvių XX a. profesionalioje figūrinėje tapyboje. Vienas iš pirmiausia kylančių uždavinių – teoriškai pagrįsti grotesko sąvokos vartojimą ir kuo išsamiau apibūdinti jo plastiką. Kalbant apie grotesko paplitimą lėmusius veiksnius, būtina pasigilinti į istorines, socialines dailės raidos sąlygas bei kūrybinę, kultūrinę, pasaulėžiūrinę menininko poziciją, kadangi groteskas galbūt labiau nei kiti išraiškos būdai yra susijęs su specifiniu aplinkos vertinimu. Šiai temai pasirinktas introspekcinis metodas: lietuvių tapybos pavyzdžius siekiama analizuoti vadovaujantis grotesko, kaip tam tikros apibrėžtos struktūros, samprata, pažymint būdingus plastinės ir prasminės raiškos bruožus. Remiantis teoriniais grotesko tyrinėjimais, lietuvių autorių darbuose ieškoma realistinio ir modernistinio, komiško ir fantastinio grotesko apraiškų, tačiau reikia pažymėti, jog atskirų grotesko rūšių išskyrimas, kuriuo paremta darbo struktūra, yra gana santykinis, pagrįstas tam tikrų bruožų vyravimu groteskiniame vaizde. Svarbus teorinis šio darbo pagrindas – literatūrologo W. Kayserio grotesko studija (juo rėmėsi dauguma groteską nagrinėjusių autorių).

ENIn Lithuanian professional painting, grotesque, a particular kind of artistic representation, which is based on the irrational combination of heterogeneous forms and of opposite aesthetic categories (such as the ugly and the beautiful or the horrible and the comic), became popular only in the last decades of the 20th century. Until then, naturalistic representation prevailed: the early 20th century conception of painting was often that of an idealized representation of harmonious existence; and in the post-war period, painting had to conform to the demands of "socialist realism". These tendencies were in conflict with the principles of the structure of grotesque and with the peculiar view of the world and life as strange, terrible and absurd. It was in the 1980s that grotesque became one of the dominant means of expression. Of all the kinds of grotesque (the comic, the terrible or fantastic grotesque, "technical" grotesque), the fantastic grotesque is most distinctive in the art of this period: in this kind of representation, mystery and horror prevail over the comic. In late 20th century Lithuanian painting, grotesque is most often used as a means of expressing irony. A great number of grotesque self-portraits demonstrate an artist's ironical attitude not only towards the outer world, but also towards himself.