Vaikų ugdymas šeimoje XX a. pirmojoje pusėje

LTStraipsnis pagrįstas 2001 metų vasarą Panemunėlio valsčiuje atliktu tyrimu ir papildytas Romo Diglio 1979 m. Vilniaus universiteto kraštotyrininkų Ramuvos Panemunėlio ekspedicijoje surinkta medžiaga. Tyrimu siekta atskleisti vaikų ugdymo šeimoje tikrovę, išskirti pagrindinius ugdymo tikslus, principus, turinį, priemones bei metodus; taip pat siekta nustatyti, kokią įtaką vaikų auklėjimui turėjo šeimos narių santykiai, emocinis tėvų ir vaikų bendravimo tonas, vaiko amžius ir lytis. Tyrimo metu buvo remtasi gyvenimo istorijomis bei bendrų gairių interviu metodais. Taikant šiuos metodus išryškėjo ne tik visuminė ugdymo struktūra, svarbiausios vertybinės orientacijos, bet ir individualūs respondentų charakterio bruožai, vienokie ar kitokie įpročiai, poelgiai ir jausmai. Siekiant išsaugoti autentiškumą, respondentų samprotavimai, gyvoji kalba buvo ne mažiau svarbūs nei analizė ir apibendrinimai. Atskleista, kad nors ugdymą valstiečių šeimoje galime apibrėžti kaip sąmoningą ir tikslingą suaugusiųjų poveikį bręstančiai kartai, tačiau didžiausią įtaką darė ne atskiri metodai (pratinimas, pamokymai, fizinės bausmės ir t. t.), o vientisas ir harmoningas gyvenimas šeimoje bei aplinkoje. Sistemingumas, tikslingumas ir ryšys su gyvenimu – pagrindiniai tradicinio ugdymo principai. Svarbus ir saugos principas, jis ypač būdingas jaunesnių vaikų ugdymui. Tada vaikų socializacija dažniau vykdavo stebint, o ne dalyvaujant. Ugdant vaikus labiau buvo atsižvelgiama į vaikų amžių, o ne į jų lytį. Svarbi buvo ir kiekvieno vaiko prigimtis, jo charakteris.

ENSalvinija Giedrimienė belongs to the nucleus of textile workers of versatile talent, without which it is difficult to imagine the development of Lithuanian textiles from the 1970s until present. In 2008, her works were exhibited in the National Museum of Lithuania, Hall of Sacral Heritage, next to the objects of the depository of the Cathedral. The author’s tapestry works exhibited next to gilded liturgical metalwork, missals and wooden sculptures of saints do not look unacceptable, because both religious and secular works of the textile artist radiate a spiritual aura. Next to anonymous carvings dating back to the 18th c. and the works of famous goldsmith workshops the contemporary textile opens up in a new sensuous suggestion. The stories of the Holy Scripture as seen by the artist and conveyed on tapestry have much in common with the experiences of saints of the previous centuries. A question thus arises: What new tendencies are reflected in the textile artist’s works? She proves that there exists a more moderate trend in the latest Lithuanian textiles together with increasingly noticeable postmodern quests, which continues the Lithuanian textile traditions of the previous decades concentrated on the search for harmony and meaning and emphasizing the importance of spirituality in art. Giedrimienė’s religious textile is based on the main semantic principle of sacral art – the symbolism of image and motif; therefore, it meets the requirements for contemporary sacral art in all respects. Putting her creation principles aside, the artist shows that versatile sacral art is possible: not only traditional, but also modern, requiring a more active reading of the work of art from the audience.