Statyba iš medžio ir meistrai

LTSeniausi apylinkės mediniai trobesiai datuotini XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Tačiau jų labai nedaug, jie apleisti, griūvantys. Didžioji senųjų trobesių dalis jau nugriauta arba perkelta, XX a. trečiajame dešimtmetyje vykdant žemės reformą. Pokariu statyti medinukai neišlaikę senųjų tradicijų ir turi pokariui būdingus ypatumus. XX a. trečiojo dešimtmečio žemės reforma palietė daugumą Panemunėlio krašto gyventojų. Besikeliantys į vienkiemius stengėsi naujojoje sodybvietėje trobesius arba bent gyvenamuosius namus statydintis iš naujų rąstų. Miško medžiagą statyboms pirko per valstybinių girininkijų rengiamas varžytines arba tiesiogiai iš stambesnių ūkininkų. Kai kurie naudojo savąjį mišką, neretai, turėdami mažus miško plotelius, kaupė medieną būsto statybai kelerius metus. Tarpukaryje, kai po žemės ūkio reformos prasidėjo masinės statybos, miško medžiaga buvo labai brangi, tad ne kiekvienas valstietis, nors ir remiamas valstybės, pajėgė susiręsti naujas trobas. Dažniausiai vieni meistrai būstą pastatydavo, kiti jį įrengdavo. Statybos procesą vadino budavone, o įrangą – stalioryste (rengėjai vadinti staliais). Staliai darbo neieškojo, po kaimus nevaikščiojo. Būsimi naujakuriai patys juos į namus atsiveždavo. Amžininkų teigimu, stalioriaut per žmones eidavo Petras Paršonis. Stalių darbai prasidėdavo antrojoje vasaros pusėje ir tęsdavosi per žiemą. Atšalus orams staliai persigabendavo darbastalį į vieną iš gyvenamojo namo kambarių. Statė arčiau durų, po langu. Vasaromis dažniausiai dirbo ratinėse. Straipsnyje taip pat aprašomi meistrai (namų statytojai, būstų įrengėjai).

ENThe oldest wooden houses in the vicinity date from the first decades of the 20th century. However, they are few in number, derelict and shabby. Most old houses were demolished or moved in 1920s when a land reform was being carried out. Wooden houses built in the postwar period did not preserve old traditions and have features typical of the postwar period. The land reform in 1920s affected the majority of residents in Panemunėlis Region. Those moving to farmsteads tried to build houses or at least dwelling houses from new logs in their new homesteads. People bought wood for construction at auctions held by state forestries or directly from large farmers. Some used their own forest and quite often, having small areas of forest, accumulated wood for the construction of their home for several years. In the interwar period, when mass construction began after the land reform, wood was very expensive; consequently, not every peasant, though supported by the state, could afford to build new houses. Usually some masters built a house and others equipped it. The construction process was called “budavonė” and equipment was referred to as “staliorystė” (workers equipping houses were called “staliai” [joiners]). Joiners neither looked for work, nor walked across villages. Future settlers brought them to their homes themselves. According to contemporaries, joiner Petras Paršonis walked from house to house, looking for work. Joinery began in the second half of summer and continued throughout winter. When the weather turned cold, joiners moved their workbench to one of rooms of a dwelling house. They put it closer to the door under a window. In summer, they usually worked in coach houses. The article also describes masters (builders of houses and workers equipping homes).