Laidotuvių papročiai

LTŠiame straipsnyje aprašomi Panemunėlio kraštui būdingi laidojimo papročiai. Laidotuvės šiame krašte buvo vadinamos pagrabu. Pirma pagalba sunkiam ligoniui buvo ne gydytojo, o kunigo parvežimas. Kaimynai būdavo liudininkai, surašant testamentą. Kaimynai prie mirštančiojo išbūdavo dvi naktis ir daugiau. Apie mirtį pranešdavo kaimui kas nors iš šeimos arba artimesnis kaimynas. Mirusį rengdavo ir prausdavo savieji, jei ne – prašydavo ką, dažniausiai seną moteriškę. Šarvodavo mirusįjį ant lentos, padėtos ant dviejų suolelių prie lovos. Ant lentos padėdavo tik skiedrų pagalvį, kurį įkimšdavo šventintų žolelių. Sieną prie pašarvoto velionio užtiesdavo gražesne marška. Seniau žmonės pagiedoti prie mirusiojo susirinkdavo ir kviesti, ir nekviesti. Giedodavo iki vidurnakčio visus tris vakarus skirtingas giesmes. Giesmininkų kiekviename kaime buvo pakankamai. Mirusiojo nepalikdavo vieno ir naktį, budėdavo, kad siela nepabėgtų. Į karstą įkeldavo prieš lydėjimą giedodami giesmes. Į karstą prie velionio nedėdavo nieko, tik rožinį ir šventą paveikslėlį. Karstą uždarydavo ir užkaldavo, kad jis laidojant neatsidarytų. Jei veždavo į bažnyčią, laidodavo iš ryto. Laidodavo taip, kad kojos būtų į rytus. Iškalbus kaimynas ar giminė palydėjusius iš kapų kviesdavo paskutinių pietų. Kai kur po laidotuvių dar 3–4 vakarus kaimynai sueidavo, pagiedodavo. Per metines susirinkę žmonės vėl melsdavosi bažnyčioje ir namuose, giedodavo.

ENThe paper describes the burial rites typical of Panemunėlis region. In this region funeral was called pagrabas. If the person was fatally ill, people first brought a priest, not a doctor. The neighbours served as witnesses while the last will was drawn up. The neighbours used to keep vigil at the dying person for two and more nights. A family member or a close neighbour announced the death in the village. The family washed and dressed the deceased, and if they could not do it, they asked an old lady to help. The deceased person was laid out on a plank put on two benches at the bed. Only a pillow of chips, filled with sanctified herbs, was put on the plank. The wall at the deceased person was covered with a nicer sheet. People came to chant at the deceased, regardless of whether they were invited or not. They chanted different hymns all three nights until midnight. There were a sufficient number of chanters in every village. The deceased person was not let alone even at night; people kept keep vigil in order that his soul did not escape. The deceased person was put into a coffin while chanting before the procession. Nothing, except for a rosary and an icon, was put in the coffin at the deceased person. The coffin was closed and nailed down in order not to open up during the funeral ceremony. The funeral took place in the morning if the coffin was brought to church. The burial position was legs eastwards. An eloquent neighbour or family member invited the participants of the procession for the last dinner. In some places, neighbours gathered and came to chant for 3–4 evenings after the funeral. During the death anniversary people prayed in the church and at home and chanted.