Wind bands in Lithuania at the crossroad of two traditions

LTXX amžius buvo labai dinamiškas ir sudėtingas metas Lietuvai bei kitoms dviem Baltijos valstybėms – Latvijai ir Estijai. Atsižvelgiant į susiklosčiusias istorines aplinkybes, galima teigti, jog pučiamųjų orkestrų raidos ypatumus šiuo laikotarpiu nulėmė šio geopolitinio regiono tradicijos ir normos. Nors faktiškai pagrindiniai grupių instrumentuotės, repertuaro ir veiklos pobūdžio bruožai daugiausia buvo bendri visoje Sovietų Sąjungoje, tačiau Baltijos valstybės išliko orientuotos į Vakarus, ne išimtis – jų pučiamųjų orkestrų sfera. Be to, per penkiasdešimt okupacijos metų šių valstybių muzikantai nebuvo visiškai izoliuoti nuo Vakarų įtakos. Dirigentų ir aranžuotojų dalis naudojosi kiekviena galimybe pasiekti rezultatų Vakaruose, domėjosi Vakarų pučiamųjų ansamblių patirtimi. Netrukus po Nepriklausomybės atgavimo 1990 m. Lietuvos pučiamieji orkestrai patyrė sąlyginį nuosmukį, tačiau praėjus dešimtmečiui orkestrai atnaujino savo veiklą ir ryžtingai pasuko vakarietiškų tradicijų link. Atgimimo stimulu pasitarnavo orkestrų konkursų, festivalių organizavimas, dalyvavimas tarptautiniuose projektuose. Šie vietinio ir tarptautinio masto įvykiai stimuliuoja pučiamųjų orkestrų veiklą ir šiomis dienomis. Lietuvos pučiamieji orkestrai yra kryžkelėje tarp senesnio tradicijų, paveldėtų iš ilgų metų Sovietų Sąjungoje, komplekso ir naujos pučiamųjų ansamblių traktavimo paradigmos, atėjusios iš Vakarų šalių. Visa tai detaliai analizuojama šioje publikacijoje.

ENThe 20th century was a very dynamic and complicated period for Lithuania and the other Baltic States, i.e. Latvia and Estonia. Bearing in mind the then historical circumstances, it can be assumed that peculiarities of development of brass bands of that period were determined by traditions and norms of this geopolitical region. Although actual peculiarities of band instruments, repertoire and activities were common in the Soviet Union, the Baltic States remained focused on the West with the field of brass bands being no exception to this. In addition, musicians of these states were not totally isolated from the western impact over 50 years of occupation. Some of orchestra directors and arrangers used every possibility to achieve results in the West and were interested in the experience of western bands. Shortly after the restoration of independence, Lithuanian brass bands experienced a relative shock, however, after a decade, they renewed their activities and chose the direction of western traditions. The revival was also encouraged by the organisation of band contests, festivals and participation in various international projects. These local and international events still stimulate activities of brass bands. Lithuanian brass bands are on the crossing of the older traditions inherited from the long soviet period and the new western traditions. These are the aspects this publication analyses in detail.