Albertas Rosinas. Mikalojaus Daukšos tekstų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra

LTRecenzijoje aptariama Alberto Rosino monografija „Mikalojaus Daukšos tekstų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra“. Knygoje išsamiai analizuojamas vienas iš Daukšos kalbos sluoksnių – įvardžiai. Viena naujosios monografijos dalis skirta postpozicinių vietininkų kilmei bei funkcijų pakitimų vidiniams motyvams aptarti. Recenzijoje paliečiama tik keletas diskutuotinų atvejų – Daukšos tekstuose galimi nevienodai interpretuoti bei su tekstologiniais dalykais glaudžiai susiję savybiniai bei sangrąžiniai įvardžiai ir jų traktavimo ypatumai. Pirmiausia Rosinas trumpai pristato nagrinėjamam skyriui priklausančius Daukšos vartojamus įvardžius, po to kontekstus, leidžiančius nustatyti įvardžių paradigmas bei distribucijos santykius, įvertina įvardžių specifiškumą bei vartosenos dėsningumus. Šie apibendrinimai kelia daug originalių idėjų ir norą diskutuoti. Ginčytinas Rosino teiginys, kad formos mano, tavo, savo Daukšos tekstuose dažniausiai vartojamos kaip nekaitomieji savybiniai kilmininkai, o ne kaip tapatūs savybinių įvardžių vyriškosios giminės vienaskaitos kilmininkai. Teiginį, jog Daukšos tekstuose pasitaikančių nekaitomų formų mano, tavo, savo vartosena yra veikiau atsitiktinė negu sąmoninga, paremtų ir mintis, jog Daukša galėjęs sekti Vilentu. Dėmesys atkreiptinas į dar vieną įdomią Rosino išvadą, kad įvardžiuotiniai manasis tipo žodžiai bei priesagos -iškja- vediniai iš manas, tavas, savas Daukšos tekstuose dažniausiai turi būdvardžio arba daiktavardžio reikšmę. Tai rodo, kad XVI-XVII a. šios formos jau buvo sudaiktavardėjusios arba subūdvardėjusios.

ENThe review discusses the monograph “Mikalojaus Daukšos tekstų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra” [Semantic and Morphological Structure of Pronouns in Mikalojus Daukša’s Texts] by Albertas Rosinas. The book exhaustively analyses one of the layers of Daukša’s language, i.e. pronouns. One part of the monograph discusses the origin of postposition locatives and the internal motives of function changes. The review only touches upon several debatable cases – possessive and reflexive pronouns that are differently interpreted and closely related to textological issues and the peculiarities of their treatment are possible in Daukša’s texts. Initially, Rosinas briefly presents the pronouns used by Daukša, followed by contexts that allow establishing pronoun paradigms and distribution relationships, and evaluates the specificity of pronouns as well as patterns of usage. These generalisations raise many original ideas and a wish for discussion. Rosinas’ statement that the forms mano [my], tavo [your], savo [one’s] are mostly used in Daukša’s texts as inflexible possessive genitives rather than identical masculine singular genitives of possessive pronouns is debatable. The statement that the usage of the inflexible forms mano, tavo, savo in Daukša’s texts is more likely accidental rather than intentional could be supported by the thought that Daukša could have followed Vilentas. Attention should be drawn to another interesting conclusion made by Rosinas that pronominal words of the manasis [my, mine] type and the derivatives with the suffix -iškja- from manas [mine], tavas [yours], savas [own] in Daukša’s texts mainly have the meaning of adjective or noun. This shows that these forms had already been substantival or adjectival in the 16th–17th c.