Kūrėjo mitas : semiotinė eilėraščio analizė
LTStraipsnyje semiotiškai analizuojamas Nykos-Niliūno eilėraštis „Orfėjaus medis“. Pirmiausia eilėraštis aptariamas eilėdaros ir sintaksės atžvilgiu. Eilėraštį galima skaityti ne tik paradigmiškai, aprėpiant jį visą vienu žvilgsniu, bet ir sintagmiškai – nuo pradžios lig pabaigos. Pirmasis eilėraščio žodis („parėjęs“) nurodo vietos keitimą; tai, pasak Greimo, yra figūratyvinė geidimo manifestacija, subjektui suteikto norėjimo modalumo forma. Į namus pareinama iš heterotopinio kitur. Jie suvokiami kaip utopinė erdvė, kur žmogus įveikia būties nenutrūkstamumą. Bet geidžiamas būties pertrūkis neįvyksta. Vertės objektas nepasiekiamas. Namus atstoja nebuvimo ženklai (pėdos, užgijusios žaizdos), neįskaitomos medžių runos. Veidrodis, įsiterpdamas į regimojo pasaulio daiktiškumą, mitologinėje plotmėje tampa langu į kitą pasaulį. Karališkas žvaigždžių vainikas virš jos galvos laikytinas teigiama ieškojimo sankcija. Iškelta iš mirusiojo pasaulio į dangiškas aukštybes, „ji“ atstoja prarastuosius namus. Tačiau ieškantysis neapčiuopiamą atspindį dvimatėje veidrodžio erdvėje suvokia kaip apgaulę, kaip regimybę, neturinčią būties. Aukštyn kylančią vertikalę jis nukreipia į požemį – atplėšęs rankomis velėną, palaidoja veidrodį. Eilėraščio „Orfėjaus medis“ mitinėje erdvėje laidojamas veidrodis tampa auka, būtina pasaulio vienovei atkurti. Eilėraštyje aprašoma tremties situacija, kurioje išeivio nostalgiją keičia vaizdiniai išgyvenimo koreliatai – namų metonimai, o trečioje strofoje – mitinės figūros. Benamis klajūnas virsta Orfėjum, pasakojimas apie svetimą pasaulį – daina apie poeto gimimą.
ENAlfonsas Nyka-Niliūnas's poem "The Tree of Orpheus" is composed of 3 stanzas and 3 sentences. The tripartite division of the poem intertwines with the by-partite one. In stanzas 1 and 2 grammatical and phonetic parallelisms distinguish the following semantic categories: living/non-living, sound/silence, nature/culture, fact/fiction. Both stanzas are juxtaposed to stanza 3 as loss to preservation, death to resurrection. The poem narrates the story of a search for the lost home. The mirror that opens the way to the other world replaces the home that has not been found. Allusions to the myths of Bernice, Orpheus and Odin are incorporated into the poem. The buried mirror takes on the meaning of a sacrifice, necessary to re-establish the harmony of the world. A direct statement of the enunciator's state of mind is substituted by the semiotic procedures of shifting out. The homeless wanderer turns into Orpheus and the narration of the foreign world becomes a song about the birth of a poet. [text from author]
