Išlikti savimi : poezijos permainos karo sūkuriuose

LTStraipsnyje aprašomas Alfonso Nykos – Niliūno gyvenimas ir kūryba vokiečių okupacijos metais. Pažymima, kad A. Nyka- Niliūnas mokosi „gyventi savimi", užsisklęsdamas nuo karo skerdynėse besidraskančio pasaulio klaikumos. Autorius pažymi, kad poeto kūrybos turinį formuoja intensyvus vidinis gyvenimas, o ne išoriniai įspūdžiai. Atskleidžiama, kad tuo metu poetui buvo svarbu susikurti savyje nepriklausomą dvasinę teritoriją, kurios negalėtų sutrupinti istorijos audros, t.y. absurdiškame pasaulyje žmogus pats sau kuriasi prasmę. Išlikti savimi totalitarinių sistemų grumtyje, skeliančioje pasaulį pusiau, A. Nykai – Niliūnui atrodė esminė pasipriešinimo akcija kultūros sferoje, todėl jis liko nuošalyje nuo antibolševikinės ir antinacinės studentų veiklos, susitelkdamas į kūrybą. Autorius parodo, kad brandžiausiuose šio meto poeto eilėraščiuose stebėjimo taškas pakeltas virš emocinių įvykių į nuasmenintą metamorfozių vyksmą – meno įspūdžius, gamtos išgyvenimus. Būdingi ilgi sakiniai, pilni išplėstų palyginimų, įtarpų, šalutinių dalių, inversijų, nugrimzdę patys savyje, nepakildami į aforistinį pabaigos kirtį. Konstatuojama, kad tuo metu A. Nyka – Niliūnas nusigręžė nuo dainiškosios lyrikos folklorizuotos stilistikos, strofos simetriškumo, pakartojimų žiedinės kompozicijos. Modernizmo išlaisvintų formų adaptacija keitė poetinės kalbos tembrus ir intonacijas, ardė vieno emocinio įvykio seką, įvedė daugiaplanį dramatizuotą rečitatyvą ir dėl šių savybių jau egzode lengvai pritapo prie XX a. vidurio europinės poetinės kultūros konteksto.

ENChanges in attitudes of fidelity to Lithuanian literature began during the period of the German occupation and were brought to completion in exodus. At the same time, a change of literary generations took place, radical yet free of open conflicts or public manifestations. The younger generation of poets (Vytautas Mačernis, Henrikas Nagys, Leonas Švedas, Alfonsas Nyka-Niliūnas) could not fit within the framework of the idyllic pre-war landscapes of over-sweetened sentimentality, miniature images, tender consonancies and subtle assonancies or the exhausted literary inertia that proved both naive and helpless in the face of the global cataclysm. The younger poets conceived the function of literature in a different way - not as a faithful service to the historical moment, but rather as openness to existence and as loyalty to man. Art stepped over the historical abyss by creating an independent aesthetic reality conceived as an entity of the humanness that constitutes the timeless integrity of the world. [text from author]