Prisikėlimo vizijos

LTStraipsnyje analizuojami būties ir prisikėlimo vaizdiniai Alfonso Nykos – Niliūno poezijoje bei dienoraščiuose. Pažymima, kad poetiniame vaizdinyje pagal logikai nepaklūstančius dėsnius jungiasi mirtis ir prisikėlimas, konkretus erdvėlaikis ir amžinybė, religijos, mito tradicija ir individualus patyrimas. Autorės manymu, prisikėlimo vaizdiniai A. Nykos-Niliūno kūryboje transformuoja tradicines reikšmes, o tradicija gali būti suvokiama krikščionybės (Kristaus istorija), kultūros (kūrybos amžinumas) paradigmose. Teigiama, kad A. Nykos-Niliūno prisikėlimo poetika skleidžiasi įvairiomis formomis: vizija ar personifikacija, metafora ar metonimija. Pabrėžiama, kad A. Nykai – Niliūnui kuriant poetinį transformuoto Kristaus stebuklo paradoksą, reikšminiame prisikėlimo lauke atsiduria poetinės žodžio ir kūno, vandens ir vyno vaizdinių transformacijos. Poetiškai originalus Prisikėlimo, Paskutiniojo Teismo vaizdinys atsiveria asociacijose su skaudžia žmogaus ir Dievybės santykio patirtimi. Vertybinis prisikėlimo matas yra konkretus namų (Nemeikščių) laikas ir erdvė. Teigiama, kad parafrazuojant „Eilėraščių" rinkinio pavadinimą („Prisikėlimas lyjant, arba Monologai sau pačiam"), prisikėlimo sąlyga vadintinas žemiškas, atsitiktinis prisikėlimas lyjant. Konstatuojama, kad A. Nykos - Niliūno prisikėlimo vaizdinys atrodo esąs nedialogiškas, netranscendentinis tiek, kiek monologai sau pačiam. Vis dėlto autorės nuomone, A. Nykos- Niliūno kūryboje galima kalbėti ne tik apie paneigtą prisikėlimą: prisikėlimas naujai perskaitomas mito, religijos tradicijoje.

ENThe poetry of A. Nyka-Niliūnas interests us because of its fidelity to tradition and its essential transformation of that tradition. The poet re-reads myths and symbols of Christianity and in this manner creates a sacrum of personal experience. In this article emphasis is placed on images of resurrection and of the home, identified as the space and the things of Nemeikščiai; the latter participate in the mystery of death and resurrection and thus form the semantic opposition to the traditional notions of the Resurrection in the Christian cultural paradigm. We have chosen the poem "Rytas Nemeikščiuose" as the starting-point for the discussion of Nyka-Niliūnas' poetics of the resurrection present in both his diaries and poems. The poet's personal and universal vision of the resurrection is organised around the polysemantic figure of Uršulė. Uršulė, treated in a manner that suggests irony, is associated with Talita, Tanita, Medea as well as the Mother. Each of these associations is explained in the present article within the context of the topos of the resurrection. The poets' paradoxically ordinary view of the Last Judgement stands between farce and elegy. His images of the Last Supper related to Resurrection emphasise the place of the scene and the image of the table. Nyka-Niliūnas re-reads the traditional metaphysics and this has major significance in the interpretation of Nyka-Niliūnas' poems of resurrection.