"Tikrovėje, palikusioje už manęs...": kontekstinė eilėraščio analizė

LTStraipsnyje nagrinėjamas poeto A. Nykos- Niliūno eilėraščių ciklas „Berlyno improvizacijos", 1944-1945 m. parašytas Vokietijoje. Nagrinėjami visi ciklos eilėraščiai, akcentuojant praradimo, neturėjimo temą. Pažymima, kad pirmasis ciklo eilėraštis atskleidžia neturėjimo erdvę - prarastus gimtus namus Antrajame eilėraštyje svetimo miesto gatvėje iškylantys prisiminimai iš vaikystės yra tikrovė už subjekto, taigi subjektas ir tikrovė yra atskira, trečiajame eilėraštyje - prisiminimo nuotrupa, namų praradimo motyvas atspindimas motinos akių. Ketvirtajame, ketinimų erdvėje, žymi pastanga atgaivinti mirusius namus, penktasis ciklo eilėraštis eschatologiniu projektu išaukština norą grįžti. Teigiama, kad „Berlyno improvizacijose" svarbus ne pats praradimas kaip egzistencinis išgyvenimas, o prarastų namų prisiminimas - estetinis patyrimas. Negatyviai apibrėžęs egzistencinę situaciją („Aš neturiu...“), poetas ciklo vaizdus konstruoja remdamasis dviem pagrindinėmis opozicijomis: šaltis - šiluma, svetima erdvė - gimti namai. Daroma išvada, kad „Berlyno improvizacijos" atsiskleidžia kaip svarbus etapas eskaluojant namų praradimo temą. „Berlyno improvizacijose" retoriška egzistencinė apibrėžtis „Aš neturiu“ atrodo kaip besivystantis tikrovės syvais mintas gemalas, kol kas rodantis esminius polinkius ir genetinį priklausymą, dar neįgavęs brandos rafinuotumo ir daugiaveidystės, užuomazga su tapsmo potencija, o poetas, ieškodamas pamato dvasios namams, negali iki galo tvirtai atsiremti nei į Dievą, nei į gamtą, nei į kultūrą ir paliekamas pats sau.

ENThe focus of this article is on the analysis of A. Nyka-Niliūnas' inner images of movement, their interrelatedness and correspondence in the cycle of poems "Berlyno improvizacijos". The main theme of Niliūnas' entire poetry - the loss of the native home - is also discussed as an aesthetical and existential experience in an effort to determine which element of the feeling of alienation predominates. By means of contextual analysis of identical recurrent images in "Berlyno improvizacijos" are compared with the whole of Niliūnas' poetry; they are discussed as depending on two main text generating oppositions - cold and warmth. Special attention is given to a detailed analysis of the poet's visual impulses spreading out from the cycle's imagery to the inner network of motives. The figures of classical and Niliūnas' own personal mythologies - Orpheus and Prometheus - implicitly emerge from the totality of the text. "Berlyno improvizacijos" are seen in this article as an important seminal stape in the early poetic and aesthetic development of the reality of loss.