Atsakomybė už neteisėtą komercinės paslapties įgijimą, atskleidimą ar jos naudojimą

LTKomercinės paslaptys dažnai yra viena iš vertingiausių įmonės turto dalių. Kartais jos vertingesnės už įregistruotus pramoninės nuosavybės objektus, pavyzdžiui, patentus. Vis dėlto pripažįstama, kad komercinių paslapčių apsauga yra silpnesnė nei pramoninės nuosavybės objektų jau vien dėl to, kad komercinės paslapties turėtojui nėra suteikiama išimtinių teisių. Tai lemia komercinės paslapties turėtojo faktinį, bet ne teisinį monopolį, reiškiantį asmens teisę uždrausti lik tam tikrus su komercinės paslapties turėtojo teisių pažeidimu susijusius neteisėtus veiksmus, pavyzdžiui, jos atskleidimą ar neteisėtą naudojimą. Tad komercinės paslapties turėtojas, kitaip nei intelektinės nuosavybės savininkas, negali ginti komercinės paslapties nuo „visų ir kiekvieno“, nes turi tik santykinę, bet ne absoliučią teisę ginti komercinę paslaptį nuo konkretaus padaryto pažeidimo. Straipsnyje būtent ir analizuojama, kokia atsakomybė kyla už neteisėtą komercinės paslapties įgijimą, atskleidimą ar naudojimą. Šiuo tikslu yra nagrinėjamos tam tikros nusikaltimų sudėtys ir civilinės atsakomybės pagrindai ir ribos.Nors ši tema Lietuvos doktrinoje plačiau nenagrinėta, ji yra aktuali, nes komercinės paslaptys yra ne tik viena iš vertingiausių, bet ir jautriausių įmonės turto dalių. Komercinės paslapties atskleidimas gali turėti didžiulių finansinių, ekonominių, ką jau kalbėti apie moralinius, padarinių. Kita vertus, svarbu rasti atsakomybės ribų ir įmonės interesų pusiausvyrą: kad ir kokios svarbios įmonei yra komercinės paslaptys, negalima jų turėtojų teisių pažeidimo aiškinti vien įmonių naudai. Tad straipsnyje analitiniu-tiriamuoju, sisteminiu ir lyginamuoju metodais analizuojamos Lietuvoje galiojančios baudžiamosios ir civilinės teisės normos, be to, lyginamuoju aspektu remiamasi Vokietijos ir JAV teismų praktika bei šių šalių teisės doktrina. [Iš leidinio]

ENThough trade secrets might be the most valuable asset of an enterprise, their protection is, as a rule, far weaker than that of the industrial property objects, e.g. patents. A trade secret holder is not granted absolute exclusive rights, he rather has a relative right against the person who in a specific case infringes a trade secret, i.e. unlawfully obtains, discloses or uses it. However huge might the consequences of a trade secret disclosure be, it is, nevertheless, important not to overvalue the asset in setting the limits for personal (criminal, as well as civil) liability. Therefore, of primary importance it is to determine the information which might be covered by a trade secret. Though such information (not necessarily patentable or original) might well encompass the ideas, chemical processes, machines and devices, methods, formulas, recipes, etc., it should not cover any illegal information held in secret by an enterprise. In any case, the information should be relatively secret, so that it should not be generally known or readily accessible to any third person. However, in assessing whether the information was readily accessible, no extraordinary efforts on the part of the secret holder should be required. Instead, one should consider whether they were reasonable in a particular case.In addition, the information should have a real or potential commercial value which might derive both from the value of the information as such and from the fact that the information is kept secret. According to the effective legal norms of Lithuania, an infringement of a trade secret may cause criminal and civil liability, as well as the liability of the employers. The Criminal Code of the Republic of Lithuania foresees two criminal offences, namely: commercial espionage (Article 210) and the disclosure of a trade secret (Article 211). It is noteworthy that according to Article 210, commercial espionage alternatively covers either an unlawful obtainment or transfer of information. In the opinion of the author of this article, such phrasing does not conform to the nature of commercial espionage, which, as a rule, is directed to the obtainment of the information rather than to its transfer. Therefore, it should be the unlawful obtainment which causes the liability, but not solely its transfer (which now might be the case in alternatively foreseen acts of Article 210). In addition, it is not the term "transfer" which should be applicable to such a specific object as information. [...]. [From the publication]