Teisė ir religija

LTVienas iš pirmųjų moderninių laikų teisės komparatyvistų, rašiusių apie teisės ir religijos santykį, buvo Ch. Montesquieu (1689–1755). Savo plačiai išgarsėjusiame veikale „Apie įstatymų dvasią“ jis teisės ir religijos santykį stengėsi atskleisti gana kantiškai, t. y. teigė, kad tiek teisė, tiek religija turi užtikrinti visuomenės moralę. Jei tą blogai atlieka konkrečioje visuomenėje egzistuojanti religija, šį vaidmenį turi perimti teisė, ir atvirkščiai. Be to, pasak Montesquieu, ir teisė, ir religija turi garantuoti visuomenės taikų sugyvenimo būdą ir toleranciją. Kiek anksčiau Immanuelio Kanto (1724–1804) suformuluotas kategorinis imperatyvas (elkis taip, kad tavo konkretus poelgis galėtų būti visuotinė elgesio norma) taip pat yra moralinis principas, turintis religines (tiksliau – krikščioniškas) šaknis ir galintis veikti kaip metateisinis principas. Nors teisės ir religijos santykį dažniausiai nagrinėja filosofijos (žr., pvz., straipsnių rinkinį: Annuario Filosofico Europeo. Diritto, giustizia e interpretazione. Biblioteca di Cultura Modemą. Laterza, 1998) ir sociologijos atstovai, tačiau pastaruoju metu teisės mokslas taip pat atkreipė dėmesį į šią problematiką (žr, pvz., straipsnių rinkinį: Deconstruction and the possibility of justice. Routledge, 1992).Šio straipsnio autorių pasigilinti į šį klausimą pastūmėjo ir mūsų visuomenėje vis kylantys ginčai dėl teisės ir religijos santykio: tai būtų krikščionybės reikšmės paminėjimas Sutarties dėl Konstitucijos Europai preambulėje ar diskutuojant abortų klausimu, ar pagaliau – svarstant Valstybinės šeimos politikos koncepciją. Šio straipsnio tikslas – parodyti, kad šiuolaikinės Vakarų teisinės sistemos šaknys yra ne tik romėniškos, bet ir krikščioniškos, o seniausios mūsų civilizacijos ištaros, užfiksuotos Pradžios knygoje, gali padėti suvokti dabartinės teisės sampratos bruožus. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Konstitucija; Religija; Teisė; Constitution; Law; Religion.

ENThe article presents a comparison between two social phenomena - law and religion - by revealing their differences and similarities. In the first part of the article, the author shows that it is still possible to trace certain elements of religious consciousness even in a secular Western legal system of today. It is demonstrated here that the phenomenon of religion had a great impact on the Roman legal system in the course of its historic development; therefore, it is hardly surprising that later a great number of the institutes of Roman law were accepted by the Church. The author maintains that the etymology of the Latin term religio might be also related with the conception of law. It is also stated here that such legal institutes as the conception of the trinity (division) of public power, the institute of mercy, the conception of sovereignty and indivisibility of power, plurality, the idea of (inherent) human rights, prohibition of capital punishment, equality of all people before the law, the freedom of conscience and expression have their roots in religion. […]. In the second part of the article, the author presents a search for the rudiments of the conception of law in one of the oldest narratives of our civilization the talc of the original sin, where it is possible to discern the following features of law: law as a rule of behaviour; law as authority; the clarity of law and the necessity of its promulgation; the constitutive character of law; the necessity for the interpretation of law; law and liability; the links between law and its personal implementation; the relation between law and morality; the mysticism of law; and the links between law and principle of justice. [From the publication]