Lietuva Paryžiuje 1919 metais

LTRecenzijoje aptariama Aldonos Gaigalaitės monografija „Lietuva Paryžiuje 1919 metais“. Tai įspūdingai iliustruota ir apipavidalinta didelio formato knyga. Ją sudaro pratarmė, devyni skyriai, išvados, asmenvardžių rodyklė ir gausus pluoštas priedų – dokumentų iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo kopijos. Pastarieji užima apie penktadalį knygos ir, matyt, turi jai pridėti ne tik fizinio, bet ir akademinio svorio. Tai pirmas sintetinis ir rimtas bandymas istoriškai rekonstruoti Lietuvos delegacijos prie Paryžiaus Taikos konferencijos veiklą, nustatyti jos rezultatus. Monografijos autorė neklimpsta į seklius ultratautinės istoriografijos vandenis, sugeba realiai ir be patoso vertinti daugelį faktų ir reiškinių. Recenzijos atkreipiamas dėmesys į pernelyg menką europinės istoriografijos probleminiu klausimu aptarimą. Kaip Paryžiaus taikos konferenciją vertino Vakarų istoriografija, mūsų kaimynai lenkai, kaip šis požiūris kito, kokios pastarųjų metų tendencijos ir konceptai? Nebandant atsakyti į šiuos ar panašius klausimus sunku tikėtis įsiterpti į europinę istoriografinę polemiką, o juo labiau nustatyti tikslias lietuviškos politikos bei problemų koordinates Europoje. Taip pat pasigendama kai kurių reikšmingų Paryžiaus taikos konferencijos epizodų aprašymo ir priimtų sprendimų aptarimo.

ENThe review discusses the monograph “Lietuva Paryžiuje 1919 metais” [Lithuania in Paris in 1919] by Aldona Gaigalaitė. It is an impressively illustrated and formatted large book. It consists of a foreword, nine chapters, conclusions, an index of personal names and plenty of annexes – copies of documents from the Lithuanian Central State Archives. The latter occupy about one-fifth of the book and seem to add both physical and academic weight. It is the first synthetic and serious attempt to historically reconstruct the activities of the Lithuanian delegation to the Paris Peace Conference and identify its results. The author of the monograph does not sink in the shallow waters of ultranational historiography and manages to realistically and without any pathos evaluate many facts and phenomena. The review notes too scarce discussions of the problem issues of European historiography. How was the Paris Peace Conference evaluated by Western historiography, our neighbours Poles? How this approach changed? What are recent tendencies and concepts? Without trying to answer these and similar questions it is difficult to hope for joining the European historiographical polemic, not to mention the establishment of the accurate coordinates of Lithuanian politics and problems in Europe. The study also lacks the description of certain significant episodes of the Paris Peace Conference and discussion of the decisions adopted.