Staging the nation: the case of Lithuanian "Fin de Siècle" theatre productions in foreign industrial centers

LTLietuvoje XIX a. pabaigoje statyta daugybė mėgėjiškų pastatymų, sukurtų studentų ir darbininkų grupių, ir vėliau lietuvių emigrantų Bičiulių bendruomenių imperinės Rusijos miestuose, tokiuose kaip Sankt Peterburgas ir Maskva, industriniuose centruose, tokiuose kaip Ryga, Odesa, Varšuva, ir Rytų Vokietijos bei JAV miestuose. Šis milžiniškas lietuvių teatro tinklas paskutiniais XIX a. dešimtmečiais-XX a. pradžioje (vadinamas lietuviškaisiais vakarais) gali būti vertinamas kaip projekto, atnešančio kaimą į miestą, dalis, įkvėpta gimstančios lietuvių tautininkų inteligencijos atstovų. Lietuviškųjų vakarų fenomenas gali būti suvokiamas kaip svarbi politinė kampanija, turinti tikslą skleisti naują kultūrinį identitetą, kurianti naujus komunikavimo kelius ir naujus bendruomeniškumo jausmus. Spauda ir spektakliai dirbo ranka rankon skleidžiant informaciją apie politinius pokyčius ir reprezentuojant nacijos paveikslą. Dėl šių priežasčių lietuviškųjų vakarų periodas, nesudėtingos pjesės, vaizduojančios kasdieninio kaimo gyvenimo džiaugsmus ir ydas, vaidinamos paprastų žmonių neteatrinėse erdvėse, domino tarpukario ir sovietinių metų teatro istorikus. Lietuviškų vakarų laikotarpį sekė Bičiulių bendruomenių ankstyvoji kūryba: spektakliai, kaip vakaro programos dalis, vertinami kaip didelio masto valstybės vystomos profesionaliosios nacionalinės kultūros užuomazgos. Autorius siūlo istoriškai patyrinėti dvi šio laikotarpio publikacijas: Balio Sruogos studiją „Lietuvos teatras Peterburge 1892–1918“ (1930) ir Vytauto Maknio Lietuvos teatro istoriją (1972).Reikšminiai žodžiai: Balys Sruoga; Industrinė visuomenė; Lietuviškieji vakarai; Lietuvių tautinis teatras; Lietuvos teatro istorija; Nacionalizmas; Tautinis atgimimas; Vytautas Maknys; Balys Sruoga; Industrial society; Lithuanian Evenings; Lithuanian national theatre; Lithuanian theatre history; National revival; Nationalism; Vytautas Maknys.

ENAt the end of the 19th century a great number of amateur performances by students and workers were staged in Lithuania. Later, such performances by Lithuanian emigrants were put in cities of the imperial Russia such as Saint Petersburg and Moscow as well as in such industrial centres as Riga, Odessa, Warsaw and cities of the Eastern Germany and the USA. This huge network of Lithuanian theatre of the last decades of the 19th century and the beginning of the 20th century (the so-called “Lithuanian West”) can be considered as part of the project bringing rural life into city and inspired by representatives of the emerging Lithuanian national intelligentsia. The phenomenon of the Lithuanian west can be perceived as an important political campaign with the aim to spread a new cultural identity for new communication paths and new feelings of sociality. Press and performances work together when spreading information about political changes and representing a nation. These were the reasons the period of the Lithuanian west, unsophisticated performances depicting everyday joys and drawbacks of rural life staged in non-theatrical surroundings attracted attention of interwar and soviet theatre historians. The period of the Lithuanian west was followed by the early works of the Bičiuliai community: performances as part of the evening programme are considered to be the spring of the professional national culture developed by the state. The author offers to historically analyse two publications of this period: Balys Sruoga’s study “Lietuvos teatras Peterburge 1892–1918” (1930) and Vytautas Maknys’s History of Lithuanian Theatre (1972).