Dainininkas Juozas Bieliūnas

LTGarsioji Katelių giminė Lietuvos kultūrai davė dar vieną įžymią asmenybę – operos solistą, pedagogą Juozą Bieliūną (1890-1955). Politinė situacija ir dėdės Juozo Katelės kvietimas 1920 metų rudenį paskatino būsimąjį operos solistą atvykti į Kauną. Tų pačių metų spalio mėnesį jaunasis solistas debiutavo pirmajame „Traviatos“ spektaklyje, atliko Barono vaidmenį. Trečias praėjusio amžiaus dešimtmetis jo kūrybinei veiklai buvo sėkmingiausias, tačiau laikinai teko pasitraukti iš operinės veiklos. Vienus metus dėstė dainavimą Kauno muzikos mokykloje, o 1921-1922 metais buvo Valstybinio teatro direktorius. Sugrįžęs į teatrą jame dirbo iki 1926 metų. Turėdamas aukštą balsą labai gerai išdainuodavo aukštas natas. Todėl jam geriausiai pavykdavo atlikti Demono, Figaro ir Valentino vaidmenis. 1926-1930 m. J. Bieliūnas tobulinosi Italijoje, Milane, pas profesorių Grini. Iš Italijos grįžusį ir keliuose vaidmenyse debiutavusį J. Bieliūną kritikai pavadino „dramatiniu tenoru“. Vis dėlto metus padirbėjęs chormeisteriu, 1932 m. baigė savo kaip dainininko kelią. Pradėjęs vadovauti Valstybės radiofonui J. Bieliūnas daug dėmesio skyrė muzikinėms programoms. Buvo pradėti transliuoti įvairaus žanro muzikos koncertai. Vėliau buvęs operos dainininkas savo likusį gyvenimą atidavė pedagoginei veiklai. Jo darbo stilius mažai kuo skyrėsi nuo dėdės Juozo Katelės. Reiklus, nuoširdus pedagogas skatino mokinius siekti tikslo, reikalavo tobulai atlikti visas užduotis. Kartu su mokiniais tikslo siekė kantriai ir ilgai. Išleidęs juos į muzikinį kelią, domėjosi jų veikla ir gyvenimu.

ENThe famous Katelė family gave another eminent personality – opera soloist and pedagogue Juozas Bieliūnas (1890–1955) – to the Lithuanian culture. The political situation and his uncle Juozas Katelė’s invitation in autumn 1920 encouraged the future opera soloist to come to Kaunas. In October of the same year, the young soloist made his debut in the first performance of “La Traviata”, in the role of Barone. The third decade of the last century was the most successful for his creative activities; however, he had to temporarily suspend his operatic activities. He taught singing at Kaunas music school for a year and was Director of the State Theatre in 1921 and 1922. Having returned to the theatre, he worked there until 1926. With a high voice, he was very good at singing high notes. Therefore, he performed the roles of Demon, Figaro and Valentino best. In the period from 1926 to 1930, J. Bieliūnas was improving his skills in Milan, Italy, with professor Grini. When J. Bieliūnas came back from Italy and made his debut in several roles, critics called him a “dramatic tenor”. Nevertheless, having worked as a choirmaster for a year, he ended his career as a singer. When J. Bieliūnas headed the State Radiophone, he focused heavily on music programmes. Broadcasting of various genres of music concerts began. The former opera singer devoted the rest of his life to pedagogical activity. His work style hardly differed from that of his uncle Juozas Katelė. The strict and sincere pedagogue encouraged his pupils to pursue their aim and demanded perfect performance of all tasks. Together with his pupils, he pursued the aim patiently and for a long time. When they began to follow their own musical path, he took interest in their activities and life.