LTRecenzijoje aptariama Eglės Bukantytės daktaro disertacija „M. Liuterio Naujojo Testamento (1522-1546) įtaka J. Bretkūno Naujojo Testamento vertimui (1579-1580) sintaksės aspektu“. Darbą sudaro įvadas ir devynios į smulkesnius skyrius suskaidytos dalys, kuriose atskirai aptariama Lutherio sintaksės įtaka: objekto raiškai; subjekto raiškai; aplinkybių raiškai; savybinių bei participinių įvardžių vartosenai; bendraties konstrukcijų vartosenai; veiksmažodžių ir veiksmažodinių daiktavardžių konstrukcijų vartosenai; daiktavardinių junginių žodžių tvarkai; jungtuko bet vartosenai; prijungiamųjų sakinių vartosenai. Po dėstomųjų dalių eina išvados, šaltinių bei literatūros sąrašas ir priedas, kuriame pateiktos 26 nagrinėjamą medžiagą iliustruojančios ir išvadas pagrindžiančios lentelės. Disertacijoje aptariamas ne vienas ar keli pasirinkti sintaksiniai modeliai, bet analizuojamos visos vokiško šaltinio paveiktos Bretkūno Evangelijų vertimo sintaksinės konstrukcijos, taigi tyrimas apima įvairialypį sintagmų kompleksą. Vokiško teksto poveikį patyrusios Bretkūno konstrukcijos suklasifikuotos pagal sintaksinio junglumo tipus. Kiekviename skyriuje ir poskyryje jos išvardytos bei aprašytos abėcėlės tvarka. Kartais, pritrūkus morfosintaksinių kriterijų, remiamasi semantine analize. Bukantytė nuosekliai išanalizavo Evangelijų vertimo sintaksės ypatybes, dėsningumus bei priežastis, įvertino Bretkūno vertimo strategiją bei jos pokyčius. Darbo išvados labai lakoniškos. Jas buvo galima pateikti išsamiau, bent trumpai apibūdinti analizuotas leksemas ir sintagmas bei jų k(e)itimo tendencijas.
ENThe review discusses the PhD thesis “M. Liuterio Naujojo Testamento (1522–1546) įtaka J. Bretkūno Naujojo Testamento vertimui (1579–1580) sintaksės aspektu” [The Influence of the New Testament by Martin Luther (1522–1546) on Translation of the New Testament by Jonas Bretkūnas (1579–1580) in Terms of Syntax] by Eglė Bukantytė. The thesis consists of the introduction and nine parts divided into smaller chapters, which separately discuss the influence of Luther’s syntax on: object expression; subject expression; expression of modifiers; usage of possessive and participial pronouns; usage of infinitive constructions; usage of verb and verbal noun constructions; word order of substantival combinations; usage of the conjunction bet; usage of subordinate clauses. The body parts are followed by conclusions, references and the annex which presents 26 tables illustrating the discussed material and supporting the conclusions. The thesis analyses all syntax constructions of Bretkūnas’ translation, influenced by the German source; therefore, the study covers a multidimensional complex of syntagmas. Bretkūnas’ constructions, affected by the German text, have been classified according to the types of syntax valency. They are enumerated and described in the alphabetical order in every chapter and section. Occasionally, in the event of the lack of morphosyntactical criteria, a semantic analysis is referred to. Bukantytė consistently analysed the syntactical peculiarities, patterns and reasons of the translation, evaluated Bretkūnas’ translation strategy and its changes. The conclusions of the study are very laconic. They could have been presented in a more exhaustive manner, by at least briefly describing the analysed lexemes and syntagmas as well as their change tendencies.