Juozas Balčikonis - lietuviškos tekstilės klasikas

LTDailininkas ir pedagogas profesorius Juozas Balčikonis (g. 1924) Lietuvos dailės instituto istorijoje ilgiausiai, net 38 metus, vadovavo Tekstilės katedrai ir per 46 pedagoginio darbo metus parengė beveik visus respublikos tekstilininkus. Ilgamečio pedagogo bei aktyvaus kūrėjo asmenybė yra paveikusi visą lietuviškos tekstilės raidą. Sunku įsivaizduoti, kur pokario metais būtų pasukusi ši dailės šaka, jei jos nacionalinių pagrindų nebūtų formavęs J. Balčikonis. Didelės pagarbos nusipelno profesoriaus kova dėl Tekstilės katedros išlikimo ir nuolatinio jos stiprinimo šeštajame dešimtmetyje bei intensyvi kelių dešimtmečių kūryba, tebesanti geriausiu pavyzdžiu jaunesnėms kūrėjų kartoms. Kūryboje Balčikonis visada siekė minties ir raiškos priemonių harmonijos. Jam svarbiausia turinio, medžiagos, formos ir technikos vienovė. Kiekvieno gobeleno minčiai išreikšti dailininkas pasitelkė savitus medžiagų, technikų bei faktūrų derinius. Kartu su tradicinėmis medžiagomis (vilna, linas) dažnai naudojo sizalį ir iš tų pluoštų formavo įdomesnes plastines faktūras. Gamtos stebėjimų keliamas asociacijas, subtiliausius žmogaus pojūčius Balčikonis meistriškai perteikė medžiaginėmis, ritminėmis struktūromis ir individualia spalvų gama. Gobeleno technika Balčikonis kūrė apie tris dešimtmečius. Dešimtajame dešimtmetyje jis nebeaudė gobelenų, dirbo vien batikos technika. Kūrinių temos inspiruotos tragiškų 1991 m. sausio įvykių bei religinių siužetų, istorinės praeities reminiscencijų. Naujausiose kamerinių formatų batikose ryškinami lyriniai gamtos motyvai.

ENAn artist and teacher, Professor Juozas Balčikonis (b. 1924) headed the Textile Department at the Art Institute of Lithuania for 38 years - the longest tenure in the institute’s history; during his 46 years of teaching, he instructed nearly all of the republic’s textile specialists. A long-time educator and tireless creator, his presence impacted the entire evolution of Lithuanian textile. It is hard to imagine what would have become of this branch of art during the post-war period if Balčikonis hadn’t formed its national bases. The professor’s fight for the survival and continuous strengthening of the Textile Department in the 1950s deserves great respect, as do his decades of intense work, which still serve as an exemplar for younger generations of artists. In his work, Balčikonis always strived to achieve harmony of thought and means of expression. Unity of content, material, form and technique were of the greatest importance to him. In order to express the thought of each tapestry, the artist utilised distinctive combinations of materials, techniques and textures. He often used sisal fibre together with traditional materials (wool, linen) to create more interesting, fictile textures. Balčikonis skilfully conveyed the associations raised by observations of nature and the most subtle human senses with fabric and rhythmic structures and an individual range of colours. Balčikonis spent approximately three decades developing tapestry techniques. In the 1990s, he had already stopped weaving tapestries and worked exclusively with batik. His work was inspired by the tragic events of 1991, as well as religious subjects and reminiscences of the historical past. In his more recent chamber format batiks, lyrical nature motifs are highlighted.