Tautų Lygos vaidmuo bandant spręsti Lenkijos ir Lietuvos teritorinį ginčą ir nubrėžti bendrą sieną - vertinimo bandymas

LTTautų Lygai teko spręsti klausimus, kurie dėl daugelio priežasčių nebuvo išspręsti taikos sudarymo sutartyse. Jiems taip pat priskirtinas Lenkijos ir Lietuvos teritorinis ginčas dėl sienų, dažnai vadinamas ginču dėl Vilniaus. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Lenkijos ir Lietuvos sienos nustatymas tapo labai sudėtingu uždaviniu. Siena turėjo eiti per žemes, kuriose įvairiais laikmečiais gyveno tai lenkai, tai lietuviai. Nė vienas iš pasiūlytų sienų nustatymo variantų netenkino lenkų, kitą kartą – lietuvių. Lenkai bandė spręsti santykių su Lietuva problemą tiesioginėmis derybomis ir diplomatiniais kanalais. Tačiau Lenkijos federaciniai planai lietuviams nepatiko, nes jie įžvelgė polonizacijos grėsmę. Straipsnyje teigiama, kad 1918–1923 m. Lenkijos ir Lietuvos diplomatinėms pastangoms būtina skirti ypatingą dėmesį. Su jomis nesusipažinus, neįmanoma tinkamai įvertinti ir suprasti sudėtingų valstybių santykių. Abiejų valstybių vadovai daugelį kartų bandė spręsti ginčą, tačiau dėl įvairiausių priežasčių negalėjo susitarti. Taip pat ir Tautų Lyga nepasiekė laukiamų rezultatų. Žinoma, Lietuvos Vyriausybė nenorėjo atsisakyti Vilniaus, nes manė, kad, jeigu lietuviai nebus susiję su Lenkija jokia sutartimi, turės galimybę atgauti Vilnių. Atmestas antrasis Hymanso projektas tai patvirtina. Sukūrus Didžiąją Lietuvą federacijoje su Lenkija, Lietuvos politikams taip pat būtų kilusi grėsmė netekti valdžios. Hymanso projektą lietuviai apibūdino žodžiais: „Vilnius – Lietuvai, Lietuva – Lenkijai“, o tai lietuviams buvo nepriimtina.

ENThe League of Nations had to solve issues that remained unsolved in peace treaties due to many reasons. The Polish-Lithuanian territorial dispute over borders, which is often called the dispute over Vilnius, is also attributed to these issues. After World War I was over, demarcating the Polish-Lithuanian border became a very complicated task. The border had to cross territories, in which Poles and Lithuanians lived alternately at different periods. None of the proposed variants of establishing the border satisfied Poles or Lithuanians. Poles attempted to solve the problems of relations with Lithuania by means of direct negotiations and diplomatic channels. However, Lithuanians did not find the Polish federative plans attractive, because they saw the threat of Polonisation. The paper states that a special attention must be paid to the 1918–1923 diplomatic efforts of Poland and Lithuania. Not knowing about them it is impossible to properly evaluate and understand the complicated relations of the states. The leaders of both states repeatedly tried to settle the dispute, yet they failed to reach an agreement due to various reasons. Similarly, the League of Nations did not achieve the expected outcome. Definitely, the Lithuanian Government did not want to refuse Vilnius, because they thought that if Lithuanians were not associated with Poland by any treaty, they would have a chance to regain Vilnius. The rejected second proposal by Hymans confirms it. If the federation of Poland and Lithuania Proper was created, Lithuanian politicians would have faced a threat of losing authority. Lithuanians described Hymans’s draft as “Vilnius to Lithuania, and Lithuania to Poland”, which was unacceptable to Lithuanians.