1920 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos ir Gudijos Liaudies Respublikos sutarties aspektai
LT1920 11 11 sutarties genezėje itin ryškus trečiųjų išorės jėgų (Sovietų Rusijos, Lenkijos, Vakarų šalių) vaidmuo. Iš tikrųjų ne natūrali lietuvių ir gudų santykių raida, o minėtų jėgų veikla formavo sutarties poreikį, kurį galima vadinti lietuvių ir gudų reakcija į Rygos sutartį. Tarp lietuvių ir gudų egzistavusios abipusės traukos pagrindu nuo pat kaizerinės okupacijos pradžios dažnai vykdavo derybos. Dėl skirtingų prioritetų nepavykdavo užmegzti ilgalaikių politinių ryšių. Nors Vakarų šalys Europos Rytuose stengėsi išlaikyti senąją bendrą tarptautinės teisės sistemą, tačiau iš po senosios formos išryškėdavo naujas turinys ir Vakaruose įprasto pilietinio principo taikymas padėjo kurtis etnografinėms valstybėms. Norėdami laimėti, lietuviai privalėjo užsitikrinti gudų paramą. Gudai po Rygos sutarties turėjo pasijusti patekę į prasčiausią padėtį. Visos jų planuotos teritorijos pasidalijimas tarp kaimynų buvo įteisintas tarptautinėmis sutartimis. Tačiau Lenkijos veiksmai vėl teikė vilties išbristi iš situacijos einant išvien su lietuviais. Sąjungą su antilenkiškais gudų veikėjais Lietuvos politikai laikė tam tikra atsvara lenkų keliamai grėsmei. Tačiau iškart ėmė aiškėti pastangų suburti realią angažuotą gudų jėgą nerezultatyvumas. Lietuva suprato savo uždavinį kovoti ne tiek su Rygos taika, kiek su lenkiškuoju jos kontrahentu, todėl tolimos ateities sutarčiai su gudais neplanavo. Sutarties uždavinių visiškas įgyvendinimas savo ruožtu, bent jau pradiniame etape, reiškė istorinės Lietuvos, kurios siena rytuose būtų sutapusi su Rygos taikos siena, modelio atgaivinimą. Visavertis plebiscitas teikė kone vienintelę galimybę įvykdyti Lietuvos reikalavimą iškraustyti želigovskininkus iš Vilniaus krašto.
ENIn genesis of the agreement of 11 November 1920 has been the very significant role of the third external forces (of Soviet Russia, Poland, and Western countries). In fact, not natural development of Lithuanian and Belorussian relationship, but the action of the above-mentioned forces has conditioned the demand for agreement, which can be called the Lithuanian and Belorussian reaction to the Riga Agreement. The existing mutual attraction between the Lithuanian and Belorussian has determined repeated negotiation since the beginning of the Kaiser occupation. Different priorities did not allow to establish long-term political relations. Although the Western countries in the Eastern Europe attempted to maintain the old general system of international law, but the new content has been showing up and application of the civil principle practised in the West has contributed to the formation of ethnographic nations. In order to win Lithuanians had to ensure Belorussian support. After the Riga agreement Belorussians had to feel themselves in the worst situation. The division amongst neighbours of the overall planned territory has been validated by international agreements. However, Poland actions again promised emergence from the situation while in conjunction with Lithuanians. Lithuanian politicians have considered the union with anti-Polish Belorussian characters as particular counterweight to the Polish threat. However, immediately the ineffectiveness of effort to bring together the real engaged power of Belorussians has revealed. Lithuania has realized its task to deal not that much with Riga peace, but with its Polish partner, so accordingly has not planned the distant future agreement with Belorussians. In turn, the full implementation of agreement objectives, at least in the initial stage, meant the revival of the model of historical Lithuania, which Eastern border would have coincided to border of Riga peace. The full plebiscite has provided almost the sole oppo.
