Socioekonominės ir sociokultūrinės Lietuvos bajorijos nuostatos XIX a. seimelių pageidavimuose (iki 1863 metų)

LTRusijoje saviesiems bajorams pripažinta teisė svarstyti ir formuluoti luomo poreikius pageidavimų arba siūlymų forma ir juos pateikti atitinkamoms valdžios institucijoms, nuo kurių priklausė, ar į pageidavimus bus atsižvelgta ir kaip tai bus padaryta. Tokiu būdu siekta sukurti valdžios ir privilegijuoto luomo santykių reguliavimo sistemą: luomui buvo pasiūlyta, nors aiškiai neapibrėžta, jo autonominių interesų sritis, valdžia prisiėmė funkciją kontroliuoti ir realizuoti šiuos interesus. Leidimu rengti ir teikti valdžiai pageidavimus, arba vadinamuosius dezideratus, plačiai naudojosi Lietuvos bajorai. XIX a. I trečdalyje žemesnioji institucija, formulavusi bajorų pageidavimus, buvo apskrities bajorų seimelis (susirinkimas), parengdavęs instrukcijas į gubernijos seimelį vykstantiems deputatams. Gubernijos seimelis rinko komisiją, kuriai patikėdavo peržiūrėti apskričių instrukcijas, atskirti, jos manymu, pagrįstus ir surašyti bendrus visai gubernijai pageidavimus. XIX a. pradžios bajorų seimelių pageidavimų pagrindinės pozicijos rodė rimtą visuomenės susirūpinimą teismų sistemos, jų kompetencijos ir veiklos principų sutvarkymu, tiksliau, siekė išvengti teismų reformos, kurią diktavo politinio gyvenimo aplinkybės. XIX a. pradžioje, kai tik nusistovėjo seimelių veikla, ėmė formuotis visuomenės požiūris į ekonominius, finansinius ir teisinius svertus, turėjusius apsaugoti nuo destabilizacijos bajorų žemėvaldą ir ūkio funkcionavimą. Aleksandro II vidaus politika skatino ir Vakarų gubernijų bajorus pasisakyti itin svarbiais modernizuoti užsibrėžtos visuomenės raidos klausimais: apie valstiečių emancipaciją, švietimo ir kreditavimo sistemas, teisėtvarką. Tačiau po 1863-1864 m. sukilimo dialogo tarp Lietuvos bajorų ir valdžios institucijų sumenko.

ENIn Russia local noblemen had the right to discuss and formulate caste needs in request or proposal forms and submit them to the relevant authorities, which determined whether the requests would be taken into account and how this would be performed. In this context, the aim was to create regulatory system of relationships between the authority and privileged caste, i.e. area of autonomous interests has been suggested for the caste, although it was not clearly defined, and the authority has assumed the function to control and implement these interests. The Lithuanian noblemen have widely used the right of preparing and proposing requests for the authority, the so-called desiderata. In the first third of the 19th century the lower institution formulating noblemen requests was the county noblemen meeting, which prepared instructions for deputies travelling to the governorate meeting. The governorate meeting elected commission for reviewing counties' instructions, distinguishing, as it deemed, legitimate requests and making a list of requests general for overall governorate. The main positions of noblemen meeting requests of the beginning of the 19th century revealed significant public concern about organization of the judicial system and its practice code, to be precise, sought to avoid judicial reform, which was dictated by the circumstances in political life. In the beginning of the 19th century, as soon as meetings' practice was established, public standpoint to the economic, financial and legal levers, which would have had to protect the noblemen land-ownership and economy from destabilization, started developing. The domestic policy of Alexander II also promoted the noblemen of Western governorates to militate for very important issues regarding modernization of society development, such as the emancipation of the peasants, education and credit systems, and law. However, after the Uprising of the years 1863-1864 the dialogue between Lithuanian noblemen.