Kaip istorikas, žaisdamas atviromis praeities kortomis, atrodo "protingas", bet neobjektyvus

LTDarbe kritiškai analizuojamas Mindaugo Tamošaičio straipsnis „Kontroversiški V. Krėvės-Mickevičiaus parodymai apie 1940 m. Lietuvos okupaciją JAV Ch. J. Kersteno komitetui po Antrojo pasaulinio karo“ atspausdintas leidinyje Genocidas ir rezistencija, 2004, 2(16). 1953-1954 m. vyko JAV Kongreso Ch. J. Kersteno komiteto Baltijos valstybių okupacijos tyrimai. Vykstant šiems tyrimams JAV lietuvių organizacijos nuolat konfliktavo tarpusavyje dėl to, kas turėtų vadovauti medžiagos ir liudytojų pristatymui. Galima tik stebėtis, kad anuomet, net valstybę ištikus tragedijai, lietuviai buvo tokie nevieningi. Nevieningumas, skaidymasis, abejotinos tendencingos informacijos sklaida pastebima ir dabar, ypač patriotiškai nusiteikusių asmenybių atžvilgiu. Tą rodo daugelis istoriko Mindaugo Tamošaičio straipsnių, juodinančių Vinco Krėvės-Mickevičiaus asmenybę. Recenzuojamas straipsnis vienas iš jų, – rašo recenzijos autorius. Recenzijoje glaustai pristatoma recenzuojamo kūrinio esmė, pasiremiant literatūra, skelbtais šaltiniais, profesionaliai diskutuojama dėl V. Krėvės pažiūrų ir jo asmenybės interpretacijos, remiantis jo liudijimais Kersteno komitetui, aptariamas šių liudijimų patikimumas.

ENThe study presents a critical analysis of the article “Controversial testimonies of V. Krėvė-Mickevičius about the 1940 Lithuania’s occupation to the US Ch. J. Kersten Committee after World War II” by Mindaugas Tamošaitis, published in “Genocidas ir rezistencija” [Genocide and Resistance], 2004, 2(16). In 1953–1954, the US Congress Ch. J. Kersten Committee conducted the investigation of the occupation of the Baltic States. During the investigation, US Lithuanian organisations constantly conflicted with one another as to who should be in charge of the presentation of the material and witnesses. It is surprising that Lithuanians were so disunited even when the state underwent a tragedy. Disunion, disagreement, and dissemination of doubtful tendentious information are also observed nowadays, in particular with regard to patriotically-minded personalities. This is evidenced in many articles of historian Tamošaitis which denigrate the personality of Krėvė-Mickevičius. One of such articles is the reviewed one, according to the reviewer. The review briefly presents the essence of the reviewed article, based on literature and published sources, and professionally discusses the interpretation of Krėvė’s standpoint and personality as well as refers to his testimonies to the Kersten Committee discussing their reliability.