Partizanų vadovybės įgaliojimų pripažinimo teisiniai pagrindai ir padariniai

LTLietuvos Respublikos Seimas ne kartą yra įstatymuose įtvirtinęs nuostatą, kad Lietuvos partizanų vadovybė buvo teisėta okupuotos valstybės valdžia. Nors partizanų vadovybės įgaliojimų pripažinimas turi didelę reikšmę daugeliui su tuo laikotarpiu susijusių teisinių klausimų, nėra nei įstatymų nuostatas papildančios teismų praktikos, nei doktrininio tų nuostatų aiškinimo. Matyt, svarbiausia priežastis yra ta, kad teiginys, jog partizanų vadovybė buvo „vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje“, iš anksto yra atmetamas kaip deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas. Straipsnyje analizuojama ar toks teiginys yra prasmingas ir kodėl, taip pat kokius padarinius sukelia jo įtvirtinimas įstatyme. Autorius kelia Lietuvos partizanų vadovybės 1944–1953 m. leistų potvarkių legitimumo klausimą, jį siedamas su valstybingumo tęstinumu, atskleidžia įstatymų nuostatų ir jų taikymo prieštaravimus, trukdančius aiškiai teisiškai įvertinti 1944-1953 m. padėtį Lietuvoje. Pripažįstama, kad teisinė praktika šioje srityje yra dar toli gražu netobula.

ENThe Seimas of the Republic of Lithuania has established a provision in laws that the Lithuanian partisan leadership was the legitimate authority of the occupied state. Although recognition of the powers of the partisan leadership has a great significance for many related legal issues, there is neither the case-law which supplements legal provisions nor the doctrinal interpretation of these provisions. The main reason might be that the statement that the partisan leadership was “the only legitimate authority in the territory of occupied Lithuania” is in advance rejected as declarative and unfounded. The paper analyses whether this statement has sense and why, as well as what consequences are caused by its establishment in the law. The author raises the issue of legitimacy of the decrees issued by the Lithuanian partisan leadership in 1944–1953 and relates it to the continuity of statehood as well as reveals the contradictions of legal provisions and their application, which hinder clear legal evaluation of the situation in Lithuania in 1944–1953. The case-law in this area is acknowledged to be far from perfect.