Manipuliavimas fotografija kaip propagandos priemone Lietuvos fotografijos almanachuose 1967-1987 m
LTŠis straipsnis – tai mėginimas apžvelgti dviejų dešimtmečių (1967–1987) Lietuvos fotografijos kelio atkarpą, užfiksuotą almanachuose „Lietuvos fotografija“, atkreipiant dėmesį į fotografijų ideologizavimo tendencijas, ieškant sąsajų su kitais panašaus laikotarpio sovietmečio leidiniais, parodant fotografijų panaudojimo propagandos tikslams pėdsakus bei šių pėdsakų buvimo ar brydės ženklus šių dienų leidiniuose. Publikacijoje keliamas klausimas, kur yra riba, kai duoklė ideologijai nepastebimai virsta propagandos ženklais? 1967–1987 m. buvo išleisti aštuoni „Lietuvos fotografijos“ almanachai. To meto sovietiniai ideologai, kritikai ir menotyrininkai buvo patyrę, išsilavinę ir toli į ateitį žvelgiantys strategai. Jie atliko ne tik tiesioginės, bet ir prevencinės cenzūros darbus fotografų sąmonėje, stengdamiesi nukreipti jų kūrybą ir interpretacijas sovietams reikiama linkme: nutylint arba negailestingai kritikuojant neįtikusius darbus ar kūrėjus, trukdant natūraliai fotografijos darbų sklaidai leidiniuose ir parodose. Straipsnyje nagrinėjami almanachai, ieškant propagandos apraiškų įžanginiuose žodžiuose ir spausdintų fotografijų sekoje. Straipsnyje tyrinėjamos fotografinės klastotės, istorinius įvykius klastojantys montažai. Tokios pseudodokumentinės fotografijos keliavo į vadovėlius ir istorijos knygas. Autorius daro išvadą, kad almanachai „Lietuvos fotografija“ yra Lietuvos fotografijos meno ir istorijos klastotė.
ENThe paper is an attempt to overview two decades (1967–1987) of Lithuanian photography, recorded in the almanacs “Lithuanian Photography”, noting photograph ideologisation trends, searching for connections with other similar Soviet publications, showing the traces of using photographs for the purposes of propaganda and the signs of these traces in current publications. The publication asks: Where is the limit when a tribute to ideology insensibly turns into signs of propaganda? Eight almanacs “Lithuanian Photography” were published in 1967–1987. The then Soviet ideologists, critics and art critics were experienced, educated strategists with a long-range perspective. They performed not only direct, but also preventive censorship in the minds of photographers, trying to turn their creation and interpretations in the direction favourable to Soviets: by concealing or relentlessly criticising the works or artists who did not please them, and hindering the natural dissemination of photography works in publications and exhibitions. The paper analyses almanacs searching for the manifestation of propaganda in introductory words and the sequence of printed photographs. The paper investigates photographic fakes and montage falsifying historical events. These pseudodocumentary photographs were included in textbooks and history books. The author draws a conclusion that almanacs “Lithuanian Photography” are the falsification of the art and history of Lithuanian photography.
