Apie populiarios Klaipėdos istorijos rašymą

LTStraipsnyje skelbiami dokumentai, atspindintys Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos tarptautines sąlygas 1923 m., daugiausia surasti bei surinkti Rusijos ir Vokietijos archyvuose. Tik keletas šaltinių perspausdinami iš jau skelbtų dokumentų rinkinių, kurie skirti minėtų dviejų didžiųjų valstybių užsienio politikos istorijai. Pateikiami dokumentai liudija, kad dvi didžiosios Lietuvos kaimynės – Vokietija ir SSRS – turėjo Klaipėdoje savų interesų. Jų paisydamos jos neprieštaravo, kad Lietuva 1923 m. prisijungtų Klaipėdos kraštą. Publikuojami dokumentai ar dokumentų ištraukos susiję su Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos ir leidžia pažvelgti užsienio politikos užkulisius bei matyti skirtumą, tarp diplomatinės kalbos ir tikrųjų veiksmų (nuostatų, ketinimų). Dokumentus stengtasi pateikti populiariai, smulkmeniškai jų nekomentuojant. Pateiktų dokumentų turinys vertintinas kritiškai. Ne vienas diplomatas pranešimuose, ataskaitose stengdavosi pasigirti, sureikšminti savo veiksmų ar žodžių poveikį oponentams. Vis dėlto tuomet jausta didžiulė atsakomybė, ką nors išgalvoti ar pasakyti netiesą buvo neįprasta ir nepaprastai pavojinga.

ENThe paper publishes data reflecting the international conditions of Klaipėda’s annexation to Lithuania in 1923, which were mainly found and collected in Russian and German archives. Only several sources were reprinted from already published document collections dedicated to the history of foreign policy of the two mentioned large states. The presented documents testify that two large neighbours of Lithuania – Germany and the USSR – had their own interests in Klaipėda. Thus, they did not object to Lithuania’s annexation of Klaipėda Region in 1923. The published documents or their extracts are related to the annexation of Klaipėda Region to Lithuania and allow having a look at the backstage of foreign policy and seeing the difference between diplomatic language and the real acts (attitudes, intentions). The presentation of documents is popular, without going into much detail. The content of presented documents should be viewed critically. Many diplomats tried to boast or give prominence to the impact of their acts or words on the opponents in presentations and reports. Nevertheless, a considerable responsibility was then felt, and inventing things or lying was uncommon and particularly dangerous.