Pasipriešinimo istorija, 1944-1953 metai]

LTApie pokario kovas parašyta daug straipsnių, leidžiami partizanų atsiminimai, dokumentų rinkiniai. Tarp jų N. Gaškaitės knyga „Pasipriešinimo istorija“. Trūkumų ir netikslumų knygoje yra. Tiesmukiški ir ‚radikalūs“ autorės teiginiai apie sovietinių kadrų ir ekonominių pertvarkymų politiką. Kalbama, kad integruotą į Sovietų Sąjungos ūkį okupantai plėtojo tik vykdydami nutautinimo politiką. Sutinkant, kad sovietų ekonominė politika buvo kryptinga, negalima jos tapatinti su kryptinga nutautinimo politika. Lietuva buvo tapusi SSRS dalimi ir turėjo tenkinti jos Maskvos ekonomines užmačias, tačiau taip pat buvo tenkinami ir Lietuvos ekonominiai interesai. Ar yra blogai, kad sovietai sukūrė Lietuvoje pramonę? Jei to nebūtų buvę daroma, sovietus galėtumėm apkaltinti, kad jie norėjo Lietuvą paversti atsilikusiu kraštu. N. Gaškaitė, rašydama apie Lietuvių tautinės tarybos atsišaukimą, vartoja genocido terminą. Sovietinių represijų pobūdis Lietuvoje neatitinka Genocido Konvencijoje numatytų požymių, todėl genocido terminas nevartotinas. Galima būtų pateikti ir bendresnio pobūdžio pastabų. Galbūt knygoje piešiamas kiek supaprastintas partizaninio karo vaizdas, nėra išskirta Lietuvos regionų specifika kovose, nekeliama santykių tarp gyventojų ir partizanų problematika. Kaip reikėtų vertinti N. Gaškaitės knygą „Pasipriešinimo istorija“? Knygoje yra spragų, tačiau jų nereiktų per daug sureikšminti. Šiai knygai būdingas sentimentalumas, tačiau tai nėra didelis trūkumas. Apskritai knyga pasižymi glaustumu, joje aiškiai dėstomos problemos. Manome, kad skaitytojas, perskaitęs šią knygą, galės susidaryti pakankamai išsamų pokario vaizdą Lietuvoje.

ENPost-war fights were described in many articles and featured in partisans’ memoirs as well as document collections. The book “Pasipriešinimo istorija” [The History of Resistance] by N. Gaškaitė could be mentioned in this context. It contains drawbacks and inaccuracies. The author’s statements about the politics of Soviet cadre and economic reforms are straight-forward and “radical”. Occupants are said to have developed economy integrated in the Soviet Union only through denationalisation policy. Lithuania was part of the USSR and had to fulfil the economic scheme of Moscow, yet Lithuanian economic interests were simultaneously met. Is it bad that Soviets created industry in Lithuania? If that was not done, we could blame Soviets for seeking to make Lithuania a country that lags behind. When writing about the proclamation of the Lithuanian National Council, Gaškaitė uses the term “genocide”. Soviet repressions in Lithuania do not have the characteristics provided for in the Convention on Genocide, thus the term “genocide” should not be used. General remarks could also be provided. The book perhaps draws a slightly simplified picture of partisan war; it does not distinguish between the specific features of Lithuanian regions in the battles and does not point out the problems of the relations between residents and partisans. How should the book “Pasipriešinimo istorija” by Gaškaitė be evaluated? It has drawbacks, yet they should not be given so much prominence. The book is sentimental, but this is not a big disadvantage. Generally, it is concise and expressly discusses the problems. Having read the book, readers might create a rather detailed picture of the post-war period in Lithuania.