Rytprūsiai lietuvių istorinėje literatūroje

LTDominuojančios temos lietuvių istoriografijoje santykiuose su Rytprūsiais, be abejonės, yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politiniai santykiai su Vokiečių ordinu bei lietuvių apsigyvenimo Rytprūsiuose problema. Kitos temos susilaukė nepalyginamai mažiau dėmesio. Istorijos mokslas Lietuvoje yra dar ir toliau slegiamas XX amžiaus pirmojoje pusėje susiformavusio požiūrio į istoriją, kai ją rašant dominuoja tautos istorija ir toliau laikomasi nuomonės dėl istorinių argumentų svarbos nustatant valstybės teritorijos sienas. Toks istorijos supratimas paverčia istorijos tyrinėtoją „valstybinių-tautinių interesų" gynėju, net jei tai ne visada daroma sąmoningai, o dažniau laikantis istoriografinės tradicijos. Kita vertus, galima pažymėti, kad santykių su Rytprūsiais lietuvių istoriografijoje aptarimas toli gražu neatspindi bendrųjų istorijos depolitizavimo pokyčių, pastebimų tyrinėjant kitas temas. To priežastis yra tyrinėjimų, susijusių su Rytprūsiais, Lietuvos istoriografijoje periferiškumas, daugiausia nulemtas po Antrojo pasaulinio karo susidariusios politinės konjunktūros. Šio teiginio patvirtinimu galėtų būti kokybiškai kitas santykių su Vokiečių ordinu istorijos tyrinėjimų lygis ar bandymai revizuoti vienpusiškus Klaipėdos krašto istorijos 1923–1939 metais vertinimus. Tokio pobūdžio darbai galbūt ir signalizuoja naujų, neturinčių tokių akivaizdžių sąsajų su politika, mokslinių tyrimų dabartinėje Lietuvoje pradžią.

ENIn Lithuanian historiography, the prevailing topics with regard to relations with East Prussia certainly include the political relations of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) and the Teutonic Order as well as the problem of Lithuanian settlement in East Prussia. Other topics received considerably less attention. The science of history in Lithuania continues to be pressed by the attitude towards history, which formed in the first half of the 20th c., according to which the history of the nation dominates and the opinion regarding the importance of historical arguments when determining the borders of the state’s territory is further held. This understanding of history turns the researcher of history into a defender of “state-national interests”, even if this is not always done consciously, but rather keeping to the historiographical tradition. On the other hand, discussion of relations with East Prussia in Lithuanian historiography does not reflect the general changes of depoliticization of history, which are noted when exploring other topics. The reason is the peripheral aspect of investigations related to East Prussia in Lithuanian historiography, mainly determined by the political conjuncture which formed after World War II. This statement could be confirmed by a qualitatively different level of investigations of the history of relations with the Teutonic Order or attempts to revise one-sided evaluations of the history of Klaipėda Region in 1923–1939. Similar studies probably signal the beginning of new scientific research in present-day Lithuania, which does not have obvious connections with politics.