Lietuvos spauda 1940 metų vasarą

LTStraipsnyje tyrinėjama trumpa pirmosios sovietų okupacijos Lietuvoje atkarpa - nuo 1940 metų birželio 14 d. ultimatumo iki liepos 22 d., kada spaudoje pasirodė žinia apie tariamo Liaudies seimo prašymą priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą. Autorius remiasi trimis pagrindiniais nepriklausomos Lietuvos laikraščiais: "XX amžius", "Lietuvos žinios" ir "Lietuvos aidas". Vertindamas juose pasirodžiusias publikacijas, autorius bando suprasti Lietuvos gyventojų veiksmus bei mąstyseną, nustatyti, kiek žmonės pritarė ar priešinosi to meto įvykiams. To meto spauda dėl cenzūros negalėjo rodyti tikrojo Lietuvos veido; antra vertus, komunistai rado pakankamai pritarančiųjų, kad galėtų per trumpą laiką perimti spaudą į savo rankas ir sukurti visuotino entuziazmo vaizdą. Šalia oficialiosios cenzūros, veikė ir vidinė, pačių žurnalistų užsitraukta taktiniais sumetimais: daug kas manė, kad būtina laikytis ramiai ir Sovietų Sąjungos neprovokuoti. Išnagrinėjus dienraščių tematiką, susidaro savotiško blaškymosi, šokinėjimo nuo optimizmą keliančių žinių prie neraminančių ir vėl atgal įspūdis: spaudoje aprašyti ir nerimą keliantys veiksmai, ir raminanti retorika. Autorius išskiria tris okupacijos etapus: iki birželio pabaigos; iki Seimo rinkimų; nuo rinkimų iki liepos 22 d. Pirmasis etapas - labiau žmonių raminimo laikotarpis, kai kalbama apie nepriklausomybės išsaugojimą, pristatoma gana santūri reformų programa, antrasis - grasinimų bei areštų, trečiasis - atviro kalbėjimo apie inkorporaciją ir nepriklausomybės pabaigą laikotarpis.

ENThe article explores the brief period of the first Soviet occupation in Lithuania - from June 14, 1940 ultimatum, until July 22, when the news about the request to accept Lithuania into the Soviet Union from the alleged People's Parliament appeared in the press. The author relies on three major independent Lithuania‘s newspapers: "XX Amžius", "Lietuvos Žinios" and "Lietuvos Aidas". Evaluating the publications published in them, author tries to understand the actions and mindset of the Lithuanian people, to determine how many people supported or opposed the events of that time. The press of those days, could not show the true face of Lithuania due to censorship; on the other hand, the Communists found enough supporters to take over the press in their own hands in the short time and create an image of general enthusiasm. In addition to official censorship, there was an internal one as well brought up by the journalists themselves, for tactical reasons: many believed that it was necessary to stay quiet and not to provoke the Soviet Union. After analysing the subjects of the newspapers, we get an impression about a kind of wondering, jumping from the impression of optimistic news to the impression of worried ones and vice versa: the press describes worrying actions, and soothing rhetoric. The author excludes three stages of occupation: by the end of June; until the elections of Seimas; from election to July 22. The first stage is more like people's reminiscence when it comes to preserving independence, introducing a rather restrained program of reforms, the second one - threats and arrests, the third - a period of open talk of incorporation and the end of independence.