Литовский Статут на пути от "руской" редакции к польскому переводу (о рукописном экземпляре из фондов Берлинской королевской библиотеки)

LTStraipsnyje aptariamas 1588 m. Lietuvos Statutas, pasirodęs pereinamojoje situacijoje, kuomet nuo administracinėje kalboje įsitvirtinusios rusų kalbos buvo palaipsniui pereinama prie lenkų kalbos vartojimo. Kaip variantą rusų kalbai teismų praktikoje būta nesėkmingų bandymų įvesti lotynų kalbą, tačiau jos pėdsakai išliko tik pavieniuose dokumentuose. Tuo pat metu iškilo galingesnis konkurentas – lenkų kalba, kuria kalbėjo didelė išsilavinusios visuomenės dalis. Išaugusią lenkiškąją įtaką rodo lenkų kalba parašytos miestų ir kaimų teismų aktų knygos, funkcionavusios nuo XVII a. pradžios. Intensyviai vykusios polonizacijos, „karūnos“ ekspansijos, užgožusios lietuviškai „rusiškąją“ kultūrą, kontekste ypatingą reikšmę turėjo aptariamasis baltarusių kalba parašytas Statutas, kuris, priešingai Liublino unijoje paskelbtai „nedalomai vienovei“ įtvirtino LDK, kaip savarankiškos valstybės, nepriklausomybę. Straipsnyje aprašomas Berlyno karališkoje bibliotekoje saugomas 1588 m. Lietuvos Statuto rankraštis, jo ypatybės. Pagrindinis dėmesys skiriamas Statuto kalbai – rusų, surašytai lotyniškąja abėcėle, šio užrašymo specifikai, rusiškųjų ženklų perteikimo lotyniškaisiais rašmenimis ypatumams. Statutas žymi pirmą žingsnį perėjime prie lenkų kalbos. 258 rankraščio puslapius sudaro trys dalys – kronikų, teisinė ir religinė. Statuto kalba rodo, kad tekstas surašytas taip, kaip girdima – todėl jame daug labiau, nei spausdintame originale, atsispindi laikmečiui būdingi kalbos fonetiniai procesai, vis didėjanti lenkų kalbos įtaka.

ENThe article discusses the Lithuanian Statute of 1588 which appeared in a transitional situation, when gradually shifting from Russian, which had rooted in the administrative language, to the use of Polish. There were unsuccessful attempts to replace the Russian language in judicial practice with Latin, but its traces remained only in single documents. At the same time, there appeared a more powerful competitor – the Polish language, which was spoken by a large portion of educated society. The increased Polish impact is proved by the fact that act books of city and village courts that functioned from the beginning of the seventeenth century were written in the Polish language. In the context of intensive Polonisation, the “Crown” expansion which put into the shade the Lithuanian “Russian” culture, of paramount importance was the Statute, written in the Byelorussian language, which, contrary to the “indivisible unity” proclaimed by the Union of Liublin, entrenched the independent statehood of the Grand Duchy of Lithuania. The article describes the manuscript of the Lithuanian Status of 1588 stored in the Royal Library in Berlin and its characteristic features. Particular attention is paid to the language of the Statute – Russian written in Latin letters as well as to the specifics of its writing and particularities of the rendering of Russian symbols in Latin characters. The Statute marks the first step in transition to the Polish language. The 258 pages of the manuscript form three parts – the chronicles, legal, and religious ones. The language of the Statute shows that the text was written as it was heard – this is why it reflects the phonetic processes of that period, the growing influence of the Polish language to a greater extent than the printed original.