Prostitution in post-war Lithuania
LTStraipsnyje analizuojama lietuvių posovietinėje istoriografijoje dar netirta tema apie prostituciją sovietinėje Lietuvoje 1944-1962 m. Keliami klausimai: 1) ar buvo pagrįstas oficialių sovietų režimo institucijų tvirtinimas, kad Lietuvos SSR nebuvo prostitucijos; 2) kaip sovietų valdžia traktavo prostitucija užsiėmusias moteris. Straipsnyje aptariami SSRS Baudžiamojo kodekso straipsniai, susiję su prostitucijos baudžiamuoju persekiojimu, šios problematikos atspindėjimas sovietinėje periodikoje (kurioje terminas „prostitucija“ nevartotas), analizuojamos prostitucijos priežastys (dažniausiai pokario skurdas), venerinių ligų plitimas ir pan. 1944-1962 m. prostitucija egzistavo, moterys ja užsiėmė dėl ekonominės būtinybės, o gyvenimo sąlygoms pagerėjus – dėl didesnių pajamų. Sovietų valdžios institucijos į prostituciją žiūrėjo abejingai, Baudžiamasis kodeksas jos neprilygino kriminaliniams nusikaltimams. Moterys, turėjusios oficialų darbą, galėjo nesibaiminti bausmės, tačiau mėginusios pragyventi vien iš prostitucijos, „vengusios visuomenei naudingo darbo“, būdavo baudžiamos 3-5 metų įkalinimu arba ištrėmimu iš gyvenamosios vietos, prievarta įdarbinant pramonės įmonėse ar žemės ūkyje. Sovietų režimas nekreipė dėmesio į moralinius prostitucijos aspektus ir iki pat 1990 m. nepripažino jos egzistavimo.
ENThe silence that surrounded the problem of prostitution in Soviet Lithuania has largely been perpetuated in histories of the period. This article begins the process of reappraisal, arguing that women turned to prostitution between 1945 and 1962 firstly out of economic necessity and subsequently, as standards of living improved, to acquire luxury goods. Throughout the period the Soviet government regarded prostitution with ambivalence, refusing to identify it as a criminal offence whilst attempting to punish women who used prostitution to make a living instead of having an official job.
