Kazio Puidos "Žemės giesmė" psichoanalitiniu požiūriu

LTŠiame straipsnyje psichoanalitiniu aspektu analizuojamas Kazio Puidos romanas „Žemės giesmė“ (1911), atskleidžiamos kūriniui būdingos modernistinės poetikos tendencijos. Romanas gali būti suvokiamas kaip pagrindinio veikėjo Oginto giesmė, o tai leidžia kalbėti apie tekste figūruojantį herojinės figūros archetipą. Visa, kas vyksta kūrinyje, kaip ir herojiniame epe, yra skirta išryškinti svarbiausio personažo herojiškumui. Tai atliekama, vaizduojant tris skirtingas naratyvines programas: ekonominės gerovės kėlimą, tautos papročių ir tradicijų saugojimą, individualaus meilės jausmo sklaidą. Jas įgyvendinant, ypatingas vaidmuo tenka herojaus pasąmonei, kadangi Oginto tikrasis “aš” atsiskleidžia tik jo nesąmoningoje kalboje, vizijose, fantazijose, svajose. Psichoanalitinių matmenų įžvalgos romane suponuotų modernistinio kūrinio požymius. Tačiau pasąmonės panaudojimas nėra susietas su personažo koncepcija, jos turiniai yra perteikiami vienpusiškai. Vis dėlto modernistinės poetikos tendencijas rodo: įvairių kalbų sentencijos, Arthuro Schopenhauerio, Friedricho Nietzsche’s filosofinės idėjos, laiko planų, realistinio ir irealistinio vaizdo kaitaliojimas. Nepaisant to, autorius ir jo sukurtas naratorius nesugeba šių visų ypatybių sujungti į vieną organišką meninį vaizdinį. Puidos romanas yra realistinis, bet su tam tikrais iracionalizmo, subjektyvizmo, impresionizmo potėpiais, kurie ir leidžia jį interpretuoti psichoanalitiniu požiūriu.

ENThe article analyzes from psychoanalytical perspective Kazys Puida’s novel “Žemės giesmė” [The Earth’s psalm] (1911); it further reveals modernistic poetic tendencies found in the work. The novel can be perceived as a psalm of the main protagonist Ogintas, which allows one to speak of the heroic figure archetype present in the text. Everything that takes place in the work, as a heroic epic, is designed to emphasize heroic qualities of the protagonist. This is done by depicting three different narrative programs: improvement of economic well-being, preservation of national customs and traditions, emergence of individual feeling of love. In implementing these [programs] protagonist’s subconscious plays a special role, since Ogintas’ real “me” reveals itself only in his subconscious speeches, visions, fantasies, dreams. Insights of psychoanalytical dimensions, found in the novel, would point to features of a modernistic work. However, the use of the subconscious is not linked to the concept of a character; rather, its content is communicated one-sidedly. Still, modernistic poetic trends are indicated by quotes in a variety of languages, Arthur Schopenhauer’s, Friedrich Nietzsche’s philosophical ideas, changes of time plans, realistic and dreamy images. Despite this, the author and the narrator created by him are unable to unite all of these features into one organic artistic image. Puida’s novel is realistic, but contains certain brushstrokes of irrationality, subjectivism, impressionism, which lend it to psychoanalytical interpretation.