Suskilęs veidrodis, arba apie intelektualų atsakomybę

LTStraipsnyje apmąstoma pilietinė intelektualų atsakomybė bei vaidmuo dabartinėje Lietuvoje. Teigiama, jog intelektualų atsakomybė ir savimonė šiandien patiria krizę, jie netenka Sovietų ir Sąjūdžio laikais turėtų privilegijų, prestižo, visuomenė liaujasi įsiklausiusi į jų balsą. Intelektualai atsidūrė ekonominio lauko pakraštyje bei neteko politinio autoriteto. Ieškant būdų sugrąžinti, įtraukti intelektualus į valstybės gyvenimą, straipsnyje išskleidžiama antikinėje filosofijos tradicijoje susiformavusi atsakomybės samprata, pabrėžiant skolos, pareigos savo pilietijai, įsipareigojimui tiesai vertybes. Pažymima, kad šiandien antikinę skolos ir pareigos sąmonę pakeitė privilegijų ir teisių prioritetas, intelektualo pašaukimas neteko teologinio atsakomybės vaidmens, tiesos siekimo imperatyvas pamestas postmoderniuose žaidimuose. Remdamasis Platonu, autorius politinės santvarkos pagrindu laiko ne brutalią galią, bet tiesos ir moralės reikalavimus, bei tvirtina, kad rinkos, verslo ir vartojimo logika yra nepajėgi reflektuoti nei savo pačios tikslų, nei bendrojo gėrio reikalavimų, todėl ekonominis mąstymas negali būti valstybės santvarkos ir politikos paradigma. Pasitelkdamas Th.Mann‘o mintis, autorius konstruoja intelektualo kaip visuomenės veidrodžio – visuomenės savižinos instrumento – sampratą. Pabrėžiama, kad toks intelektualo vaidmuo, susietas su pilietiniu įsipareigojimu, yra ypač reikalingas šiandienos Lietuvai.Reikšminiai žodžiai: Intelektualai; Nepriklausomybė; Krizė; Atsakomybė; Pareiga; Intellectuals; Independence; Crisis; Responsibility; Duty; Plato; Mann.

ENThe article reflects on the civic responsibility of the intellectuals and their role in contemporary Lithuania. The article argues that the responsibility and the consciousness of the intellectuals is currently undergoing a crisis, the intellectuals are losing the privileges and prestige they had during the times of the Soviets and the Independence Movement, and the society is less attentive to their opinion. The intellectuals found themselves on margins of the economic field and lost their political authority. Looking for ways of returning and involving the intellectuals in the public life, the article develops the notion of responsibility based on the ancient philosophical tradition, which emphasises debt and duties to fellow citizens, as well obligation to truth. It is noteworthy that the ancient mentality of debt and duty has now been replaced by the priority of privileges and rights. The intellectual’s vocation has lost its theological role of responsibility, while the imperative of seeking the truth has been lost in post-modern games. Following Plato, the author argues that the basis of a political order is not brutal force but the requirements of truth and morality and claims that the logic of the market, business and consumption is incapable of reflecting on either its own goals or the necessities of the common good and, therefore, economic thinking may not serve as a paradigm of state constitution and politics. Invoking Thomas Mann’s thoughts, the author constructs an understanding of the intellectual as the mirror of the society – an instrument of the society’s self-knowledge.