Ekspresyviosios leksikos ryšys su kuriamais vaizdais Jolitos Skablauskaitės kūryboje

LTŽodis yra daugialypis: juo tiksliai galima atskleisti gyvenimo būdą, elgesį, nusakyti kalbą, net perteikti vidinio pasaulio peripetijas. Tačiau žodžių svoris nėra vienodas: vienais sodriau galima išsakyti mintis, charakterizuoti situaciją, kitais galima užgauti žmogų, įskaudinti, paniekinti. Jolitos Skablauskaitės romanuose "Žolių kartumas" ir "Sado sindromas" kalba pasižymi ypač ekspresyvia leksika. Šiuolaikiniai jauni žmonės, skaitydami šias knygas, atras savo gyvenimo patirties atspindžių: jaunatviškas šėlsmas, neapykanta praeities tradicijoms keičia ir nusistovėjusias kalbos normas bei tarpusavio santykių dermę. Impulsyvūs veikėjai kalba vulgariai, jie verkia ir keikiasi, neapkenčia ir trokšta meilės. Žodžiai, teikiantys kontrastingą informaciją, labai sustiprina stilistinį kalbos efektą. Ekspresyviojoje Skablauskaitės kūryboje šalia gėrio, grožio kontrasto būdu perteikiamas agresyvumas, bjaurumas, dvasios menkystė. Žmonės gyvena vieni šalia kitų, bendrauja, pykstasi, neapkenčia, ilgisi. Dažnai jie tampa vulgarūs prie alaus ar vyno butelio. Retkarčiais gailisi, kad blogai elgėsi, skaudino, bet visa tai yra paviršutiniška, nejuntama tikrojo nuoširdumo. Empirizmo krypties atstovas filosofas Džonas Lokas manė, kad pažinimas neatsiejamas nuo patirties. Protas tėra švarus popieriaus lapas, kuriame patirtis įrašo tam tikrus ženklus, tai, ką diktuoja pojūčiai. Jauni žmonės pasaulį stengiasi pažinti pojūčiais, patys įsitikindarni situacijų teisingumu ar neteisingumu, suklupdami, darydami mažų ir didelių klaidų. Tai yra patirtis, kuri negailestingai palieka savo rezultatą - skausmą. Rašytoja perteikė veikėjų ieškojimų sunkumus, aplinkos įtaką, priežasčių ratą ir pasekmes, kurias jos suformuoja. Žmogus tėra kažkoks įrankis, kuriuo manipuliuojama [p. 20.].