Kristijono Donelaičio Slunkius: šių dienų veikėjas?

LTStraipsnio ašis – Slunkiaus reiškiama „filosofija“, kuri čia išryškinama remiantis opoziciniu santykiu su kitų veikėjų išsakomomis mintimis, argumentais bei pastebėjimais. Slunkius visuomet randa, kaip pasiteisinti: tai jis nedirba, nes nemėgsta skubėti, tai sveikatą taupo, tai tradicijos laikosi. Tokia tinginio filosofija turi komizmo atspalvį, suteikia kūriniui ekspresijos, sustiprina charakterių spalvingumą, atveria neslepiamos ironijos lygmenį. Būtent priešprieša tarp Slunkiaus, kaip filosofijos skelbėjo, ir gyvenimiškosios patirties, ryškios „teorijos“ ir praktikos opozicijos, daro šį personažą spalvingesnį ir leidžia įsiplieksti ironijai. Slunkius – pasyvus ir nekritiškas protas, jis neregi, kad jo tradicija yra supuvusi iš pagrindų, ir naudojasi ja kaip priedanga savo ydoms pateisinti nepastebėdamas, kad šitaip pats tampa komiškas ir lengvai kritikuotinas. Slunkius yra filosofo antipodas. Nors išoriškai atrodo, kad filosofo darbas yra nieko neveikti, gulėti ir mąstyti – per tokį sąvokų panašumą Donelaitis ironiškai ir humoristiškai piešia tinginio paveikslą – „filosofuojantį“, bet nemąstantį, nepagrįstai kalbantį. Slunkius nėra doras valstietis, jis ne tik smukdo moralę, bet ir bando kurti kitą – supuvusią, nedorybėmis pagrįstą moralę, jis daro gėdą visiems doriems valstiečiams. Užuot palaikęs progresą, Slunkius tarsi stabdo gyvenimo tėkmę, nukreiptą pirmyn. Savo poziciją jis dėsto labai rimtai ir tai atrodo humoristiškai, nes kalbos ir įsitikinimo rimtumas neatitinka tikrovės. Gražbylyste Slunkius dengia ydas. Todėl galime teigti, kad Slunkius – prastas sofistas.

EN“Philosophy” articulated by Slunkius, which is highlighted here based on the opposite relation to thoughts, arguments and remarks of other characters, is the pivot of the article. Slunkius always invents excuses: he does not work, because he does not like to hurry, or does not want to undermine his health, or follows the tradition. Such a philosophy of the idler has a comic shade, gives expression to the work, strengthens flamboyance of the characters and opens up the level of undisguised irony. It is the opposition between Slunkius, as an announcer of the philosophy, and experience of life, a clear opposition between “theory” and practice, that makes this character more flamboyant and produces an ironic effect. Slunkius is a passive and uncritical mind. He does not see that his tradition is rotten to the core and uses it as a cover for his vices without noticing that in this way he himself becomes comic and easily criticised. Slunkius is an antipode of a philosopher. Although it externally seems that a philosopher’s work is doing nothing, just lying and contemplating, Donelaitis, through such a similarity of the concepts, ironically and humoristically paints a picture of an idler who “philosophises”, rather than contemplates and speaks reasonably. Slunkius is not an honest peasant. He not only corrupts morals, but also attempts to create other morals – rotten and based on immoralities. He makes all honest peasants ashamed of him. It seems that instead of maintaining progress, Slunkius halts the flow of life directed forward. He explains his position in a very serious way, which seems humoristic, as the seriousness of his speech and conviction is out of touch with reality. Slunkius uses oratory to cover his vices. Therefore, we can state that Slunkius is a bad sophist.