Lituanistų nesusikalbėjimo priežastys
LTStraipsnyje apžvelgiamos lituanistų diskusijos dėl vidurinės mokyklos literatūrinio lavinimo krypties, dėl naujų programų, abitūros egzamino rašinio. Yra susiformavę tarsi du frontai: iš vienos pusės – grupė literatūrologų, aukštųjų mokyklų dėstytojų, bandančių iš savo akademinių pozicijų spręsti vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos literatūrinio bei kalbinio ugdymo problemas, iš kitos pusės – mokytojai lituanistai, kuriems reikia konkrečioje mokykloje, konkrečiu laiku realizuoti visa tai, ką sumąstė mokslininkai bei švietimo valdininkai. Tokios diskusijos nėra naujas reiškinys. Jos kyla maždaug kas dešimtmetį – priklausomai nuo ryškesnių poslinkių visuomenės gyvenime, mokyklos raidoje. Vertinant subjektyviai – aukštųjų mokyklų pedagogų pastangos spręsti vidurinio mokymo problemas, formuoti jų ugdymo turinį, siūlyti įdomias idėjas – tai papildomas krūvis, pasiaukojimo reikalaujantis darbas. Vertinant objektyviai – kartais nelabai sėkmingas bandymas spręsti kitų kvalifikacijų, kitokios patirties reikalaujančias problemas. Tokia situacija užsitęsė pernelyg ilgai, supriešino lituanistų bendruomenę, kenkė ir kenkia vidurinei mokyklai, nukankintai nesibaigiančių neapgalvotų reformų, žlugdomai krizės, naikinamai emigracijos, baugios bedarbystės ir kitų nelaimių. Pastaraisiais metais ietys vėl kryžiuojamos dėl abitūros egzamino rašinio problemų, paliekant tarsi nuošaly visą literatūrinio lavinimo bei kalbos ugdymo sistemą nuo pirmos iki dvyliktosios klasės, kuria rengiama ir rašiniui.
