Sutarčių aiškinimo metodai ir jų ribojimų problemos

LTRinkos ekonomikos sąlygomis pagrindinė privatinių teisinių santykių subjektų tarpusavio teisių ir pareigų reguliavimo priemonė yra sutartis. Nekvestionuotina, kad dažnai kyla privatinių teisinių santykių dalyvių ginčų dėl ne visiškai aiškių sutarties sąlygų turinio ir reikšmės bei dėl sutarties egzistavimo apskritai. Būtent tokiais atvejais atsiranda poreikis aiškinti sutartį. Lietuvos teisės doktrinoje sutarčių aiškinimo bendrosios taisyklės išgyvena tik pradinę vystymosi stadiją. Lietuvos teisės teoretikai iki šiol, deja, neskyrė pakankamai dėmesio šiam sutarčių teisės institutui. Manytina, kad pagrindinė tyrimų stokos šia tema Lietuvoje priežastis — šis institutas, nors teismų praktikoje pradėtas taikyti anksčiau, įstatymuose įtvirtintas tik naujajame, 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. Sutarčių aiškinimo institutui paprastai priskiriami šie klausimai: sutarčių ir atskirų jos sąlygų reikšmės nustatymas vadovaujantis konkrečiu metodu, kvalifikavimas, ar sutartis apskritai yra sudaryta, sutarties kalbų neatitikimo aspektai bei sutarties spragų užpildymas. Šio straipsnio apimtis neleidžia išsamiai išnagrinėti visų sutarčių aiškinimo institutui priskiriamų klausimų, todėl apsiribojama tik sutarčių aiškinimo metodų ir kai kurių jų ribojimų analize. Norint išgryninti Lietuvos įstatymų leidėjo pasirinktą sutarčių aiškinimo metodų taikymo modelį ir atskleisti skirtingų metodų pranašumus ir trūkumus tikslinga nagrinėti ne tik Lietuvos teisės normas bei Lietuvos teismų praktiką, bet ir tarptautinės privatinės teisės unifikuotus dokumentus: Jungtinių Tautų konvenciją dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių, UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principus, Europos sutarčių teisės principus.Siame straipsnyje gvildenami šie sutarčių aiškinimo metodų ribojimų atvejai: integracijos (sujungimo) išlyga (angl. merger clauses privalomos sutarčių formos reikalavimų ir sutarčių aiškinimo santykis ir sutarčių aiškinimo ypatumai prievolėje įvykus teisių ir pareigų perėmimui arba pasikeitus asmenims. Be abejonės, šie atvejai apima ne visus galimus sutarčių aiškinimo ribojimų atvejus (pavyzdžiui, contra proferentem taisyklė irgi apriboja įprastą sutarčių aiškinimą, tačiau ji nėra šio straipsnio tyrimo dalykas). Būtent šie sutarčių aiškinimo metodų ribojimai pasirinkti todėl, kad jie ypač išryškina sutarčių aiškinimo metodų taikymo problemas ir todėl, kad teismų praktikoje nėra vienos nuomonės, kaip tos problemos turėtų būti sprendžiamos. Ypač aktuali šio straipsnio tema Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, suintensyvėjus privačių subjektų komercinei veiklai už Lietuvos teritorijos ribų, kai šalių tarpusavio teises ir pareigas dažnai reguliuoja sudėtingos sutartys, kuriose vartojamos kompleksinės bei specialios sąvokos. Sio straipsnio tikslas - atskleisti sutarčių aiškinimo metodų turinį ir nustatyti nagrinėjamų sutarčių aiškinimo metodų ribojimų probleminius aspektus bei, kiek leidžia apimtis, pateikti galimus šių problemų sprendimo būdus ir kryptis.

ENIn this article, the author analyses the methods of contract interpretation and some major problems of their limits: merger clauses, formal requirements of the contract, and contract transference. Nowadays, the principle of the freedom of contract applies as a general rale in the majority of all legal systems, which is why the methods of contract interpretation must comply with this principle. This leads us to the conclusion that the goal of interpretation is to determine the actual intentions of the parties. However, if it fails, the judge may resort to the objective standard - the reasonable man standard. This general rule is recognized in CISG, UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts, PECL as well as in the Lithuanian Civil Code. The author has drawn the conclusion that if actual intentions of the parties have priority over the literal wording of the contract, the clauses of the contract can deviate from the intentions of the parties' declarations and the precision, particularity and completeness of the contract is not so relevant. Conversely, if the objective standard of contract interpretation prevails, neither party can rely on one's intention at the time of contracting if the literal meaning of the declarations is different from that intention. Moreover, in ascertaining the perspective of reasonable man (objective standard), it is crucial how the addressee could reasonably understand the declaration in view of individual circumstances.That is why the declaring party's clauses should be precise, particular and complete. The author has examined such limits of contract interpretation: merger clauses, formal requirements of the contract, and contract transference. These are not regulated by laws. The practical application of these cases is really problematic. This article deals with some suggestions of how these practical problems could be solved in judicial practice.