Vandens erdvė Antano Škėmos prozoje

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Žurnalų straipsniai / Journal articles
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Vandens erdvė Antano Škėmos prozoje
Alternative Title:
Space of water in Antanas Škėma's prose
In the Journal:
Respectus philologicus, 2001, 4-5, 100-110
Summary / Abstract:

LTStraipsnyje nagrinėjamas vandeningųjų formų bei erdvių pasireiškimas Antano Škėmos kūryboje. Bandoma atskleisti simbolinių bei mitinių vandens erdvės detalių ir archetipų prasmę, suteikiančių informacijos apie problemos sprendimo arba neišsprendimo galimybes. Škėmos prozoje galime aptikti keletą skirtingų vandeningųjų formų: lietaus, purvo bei skirtingų vandens telkinių tipų – upės, tvenkinio, jūros, –sąlygojančių veikėjų būsenos bei poelgių kitimą. Analizuojama stovinčių bei tekančių vandens telkinių prasmė, tiriami vandens erdvei atstovaujantys archetipai. Vanduo, ypač lietingasis, yra linkęs apsunkti, virsti purvu, o tai rodo dvasinę tam pasauliui priklausančių žmonių žūtį arba fizinę mirtį per dvasinį apsivalymą. Lietingas vanduo primena Роe lietaus aprašymus, jame vyraujantis teriomorfinis varno archetipas jungia lietaus erdvę su pasakų erdve. Išsiskiria tvenkinio, upės ir jūros aprašymai. Beveik visi jie susiję su mitinės – seksualios herojaus būsenos išraiška, tačiau yra taip pat pereinamieji keliai, iš realaus, kasdieninio laiko matavimo į irealų, mitinį laiką. Upės vanduo apibūdina klaidingą kelią, pagrįstą veikėjų nepastovumu. Tvenkinys padeda pažinti save, suteikia informacijos apie įvykius, susijusius su meditatyvia patirtimi. Tvenkinio erdvė – pradinis etapas, leidžiantis gyviesiems bendrauti su mirusiaisiais. Jūra simboliškai vaizduoja gyvenimą, jos aprašymas artimas Rimbaud „Girtam laivui“. Dažniausias Škėmos jūros paveikslas – tai audros ir ramybės supriešinimas. Jūra – dualistinio Škėmos pasaulio įkūnytoja, mitologiškai sujungianti pragarą su dangumi.

ENIf H. Hesse and T. Mann were fascinated by mythology due to its primitive character and its content oriented to complex and the whole embracing creation, Antanas Škėma views mythology as shameless primitiveness, the embodiment of dying lewdness. This is why this writer of exodus deconstructs a myth by creating a new history line in time. Škėma changes an exterior counterpoint, which dominates works of T. Mann, into a comparison of interior high and low sounds, i.e. a correlation of agonizing scream and death. The concept of an archetype, which is becoming extinct, however, which still fatally affects human consciousnesses transmitted into a higher mystical, perception of visions. Škėmas' man wrecks a myth to the very sadomasochistic self-destruction for the sake of rebellion as a mean for perfection.

ISSN:
1392-8295; 2335-2388
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/36431
Updated:
2026-03-25 16:30:22
Metrics:
Views: 27    Downloads: 9
Export: