Vėjo ir gluosnių metafizika Algirdo Landsbergio draminėje dilogijoje

LTStraipsnyje interpretuojama Algirdo Landsbergio draminė dilogija „Vėjas gluosniuose“ (1958) ir „Gluosniai vėjuje“ (1973), įrodinėjamas prieštaravimas tarp formalaus kūrinio tobulumo ir tekstiškai neinformatyvios visumos. Racionalus konstrukcinis pradas sudaro abiejų pjesių sąrangos pamatą ir atlieka svarbią meninę funkciją: atskiri kūrinių visumos elementai perauga į binarine priešprieša grįstos formulės dėmenis, kurios pamatą sudaro lietuviškojo gyvenimo skerspjūvis: istorinis, arba Lietuva XVI a. 6 dešimtmetyje; padavimų ir mito, arba biblinė visatos sąranga. Teosofinis lietuviškosios tautinės ir istorinės pasaulio sąrangos elementas mistiniam praeities įvykiui suteikia metafizinį skambesį, istorinio ir dvasinio lietuvių gyvenimo įvykius atskleidžia kaip metafizinės kosminės logikos dėsnius. Meninį būties modelį Landsbergis nulipdo iš tikrų istorinių bei kultūrinių faktų, meistriškai panaudodamas ir kultūrinį filosofinį Renesanso kontekstą, įtraukdamas renesansiškąjį prieštaravimą tarp kūno bei dvasios. Dramos neblogai suręstos, tačiau senamadiškos ir neinformatyvios. Vienas ryškiausių Landsbergio dramų meninio vaizdo ypatumų yra gelmės nebuvimas – vaizdo semantika išbaigiama regimuoju vaizdo paviršiumi, po kuriuo nevyksta nieko, kas generuotų išoriniu vaizdu perteikiamą prasmę. Netgi „vidinė“ kiekvieno veikėjo esmė yra visiškai išreiškiama jo veiksmais, žodžiais, reakcija, už kurių nesislepia jokia informacija. Transcendentinės, kaip ją vadino romantikai, pasaulėvokos Landsbergio kūrinyje nėra, o tai reiškia, jog nėra metafizikos romantine bei šiuolaikine prasme.

ENAlgirdas Landsbergis tries to conform intellectual origin and mathematically precise construction of text in drama dilogy with the philosophically artistic completion of the world and the concept of style. However, this attempt is fruit less: it provides us with the impression of a mechanically completed construction, which lacks the energy of artistic information. The works have no interior or exterior, empirical or spiritual cosmic identity. When this happens, the content of unconscious "depth" doesn't reach the hights of metaphysics. Thus, it becomes a code of elementary moral norms, which controls the streams of one's psyche. In his drama dilogy A. Landsbergis demonstrates a usual situation for the Lithuanian literature: Lituanian authors most often deal with the metaphysical revelations unsuccessfully, because once they start talking about Being, they slip into a discussion about the modes of life.