Intelektualinis rektoriaus ne patosas
LTRecenzijoje aptariama Rolando Pavilionio knyga „Prieš absurdą: straipsniai, kalbos, pokalbiai apie universiteto ir gyvenimo filosofiją“ (2000). Vilniaus universiteto Rektoriaus tekstai yra direktyviškai persmelkti jo mėgiamo amerikiečių klasiko H. D. Thoreau filosofijos, kaip išminties sąvado, dvasia. Kitas atspirties taškas – vienas įdomiausių lingvistinės filosofijos originalų – L. Wittgenstein’as. Pateisinamas ir kolegiškas, drauge pagarbus dėmesys A. J. Greimui, kurio prasmės spektaklių režisūra knygoje patraukli. Trys iškilios Vakarų intelektualinės minties viršūnės tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti atsietos nuo pilietinio nepaklusnumo akcijų ir jų raiškos akademinėje Lietuvoje. Taip nėra. Jos autentiškai dalyvauja įprasminant intelektualinio aktyvizmo neišvengiamybę. Mat universitetinės problemos Pavilioniui spręstinos per žmogaus, civilizacijos ir kultūros išlikimo praktiką. Pavilionio knygos energija nukreipta ne naikinančių monologų, o kuriančio dialogo priedermėms, įvairovės balsams bei diskursyvių diskusijų atmosferai, kurios per mažai arba ir visai nėra sprendžiant politines, kultūrines, mokslines nūdienės Lietuvos bėdas. Knygoje pasisakoma už klasikinę pusiausvyrą, o ne kraštutinybių tvaiką. Pavilionio knygoje apie absurdą nuosekliai ir pamečiui kalbama ne spekuliatyvia, tik filosofo, kalba ir ne vien mokslo rūpesčiais dalijamasi, o susitelkiama ties labai konkrečiu pereinamojo laikotarpio Lietuvos problemų (ypač kurių galėjome išvengti) pagrindu.
ENThe review discusses the book “Prieš absurdą: straipsniai, kalbos, pokalbiai apie universiteto ir gyvenimo filosofiją” [Against Absurd: Articles, Speeches, Conversations about University and Life Philosophy] by Rolandas Pavilionis (2000). The texts of the Rector of Vilnius University are directively transfused with the spirit of the philosophy of his favourite American classic, H. D. Thoreau, as the compendium of wisdom. Another point of reference is one of the most interesting originals of linguistic philosophy, i.e. L. Wittgenstein. A respectful collegial attention to A. J. Greimas, whose direction of performances of meaning is attractive in the book, is also justified. Three outstanding peaks of Western intellectual thought only at first glance seem to be dissociated from civil disobedience campaigns and their expression in academic Lithuania. It is not true. They authentically participate in giving meaning to inevitability of intellectual activism. Pavilionis tends to solve university problems through the practice of survival of human, civilisation and culture. The energy of Pavilionis’ book is directed not at destructive monologues, but at constructive dialogues, voices of diversity and the atmosphere of discursive discussions, which is (almost) not present when solving the political, cultural and scientific problems of present-day Lithuania. The book speaks for classical balance rather than the stench of extremes. Pavilionis’ book about absurd consistently and yearly uses not only a speculative language of a philosopher and shares not only the academic concerns, but focuses on a very specific basis of Lithuania’s problems (particularly those that could have been avoided) during the transition period.
