Czarownica

• Ragana
• The Witch

LTRaganystė yra universalus archetipinis reiškinys ir kaip juodasis šamanizmas buvo paplitusi visoje Eurazijoje. Krikščionybė visas magines praktikas, kurios buvo ne svetimos tiek antikos pasauliui, tiek šiauriau Alpių, demaskavo kaip bendravimą su demonais. XV a. raganos vaizdiny galutiniai susietas su velnio garbinimo sfera. XVI a. viduryje išskirtos penkios raganavimo raiškos formos: kenkiamieji kerai, sutartis su velniu, sąjunga su velniu, skraidymas, velnio puotos (šabas). Raganų persekiojimo branduoly sudarė penkios Vakarų Europos valstybės: Šventoji Romos Imperija, Šveicarija, Škotija, Anglija ir Prancūzija. Kraštuose į rytus nuo Šventosios Romos Imperijos rimtesni raganų persekiojimai prasideda vėliau ir tęsiasi žymiai ilgiau nei Vakarų Europoje. Lietuvoje raganų persekiojimas buvo žymiai švelnesnis nei Vakarų Europoje. LDK nukentėjo tik kas penktas raganavimu kaltintas asmuo. LDK, kaip ir visoje Europoje vyravo kaimo vietovėse iškeltos raganavimo bylos. Raganų bylos čia plačiau paplito tik XVII a. viduryje, Reformacijai nusilpus ir katalikų Bažnyčiai išsikovojus dominuojančią poziciją šalyje. Lietuvoje inkvizicijos nebuvo. Kerėjimo bei raganavimo bylas sprendė pasaulietiniai – pilies ir žemės teismai. Procesas prasidėdavo nuo skundo, kad kas nors pakenkė ieškovui/ams ar jų artimiesiems. Nuosprendį lemdavo ne objektyvūs įrodymai, o tik kankinimu išgauti prisipažinimai bei aplinkos spaudimas. Raganų ir kerėjimų bylas Lietuvoje ir Lenkijoje galutinai panaikino 1776 m. Varšuvos seimas, uždraudęs teismuose naudoti kankinimus bei teisti raganavimu įtariamus asmenis.Reikšminiai žodžiai: Raganavimo istorija; Prietarų istorija; Witcheraft history; Superstitious history.

ENWitchcraft is a universal archetypal phenomenon and as black shamanism was spread all over Eurasia. Christianity exposed all magic practices as communication with demons. In the 15th century the image of the witch was finally related to the sphere of worship of the devil. In the middle of the 16th century five forms of the expression of witchcraft were singled out: damaging witchcraft, an agreement with the devil, a union with the devil, flying, the devil’s feast (Sabbath day). Five Western European countries constituted the nucleus of witch-hunting: The Holy Empire of Rome, Switzerland, Scotland, England and France. In the countries, which were to the east of the Holy Empire of Rome more serious witch-hunting started later and continued much longer than in Western Europe. Witch-hunting in Lithuania was much milder than in Western Europe. Only every fifth person accused of witchcraft suffered in the Grand Duchy of Lithuania. In the GDL, as all over Europe, cases brought against witchcraft were prevalent in rural areas. Such cases became widespread there only in the middle of the 17th century. There was no inquisition in Lithuania. Castle and land courts dealt with witchcraft cases. The proceedings began with a complaint that somebody did harm to a plaintiff (plaintiffs) or their family members. It was not the objective evidence but only confessions obtained by force and pressure from the outside that decided the decision. Witchcraft and magic cases were finally abolished in Lithuania and Poland in 1776 by the Sejm of Warsaw, which prohibited using torture in courts and persons suspected of witchcraft to be tried.