Oświecenie

LTStraipsnyje aptariamas Apšvietos termino didesnis tinkamumas apibrėžti atskirą kultūrinę epochą, nei švietimas, kuris taip tiksliai ir griežtai nenusako epochos morfologinio turinio, nes pastarasis terminas paprastai apibūdina šiuo laikotarpiu vykusį edukacijos procesą bei edukacinį nusiteikimą. Analizuojant Apšvietos epochą bendrame Europos kontekste, atkreipiamas dėmesys į du nepaprastai svarbius reiškinius, turėjusius įtakos ideologiniams poslinkiams bei naujoms kultūros raiškos formoms visuomenėje, t.y. 1680 – 1715 m. laikotarpis, prancūzo Paulio Hazard‘o taikliai pavadintas ,,Europos sąmoningumo krize“ bei 1730 – 1770 m. įvykusi Vital Revolution, kurios metu Europoje žmonių skaičius padidėjo beveik du kartus. XVIII a. I. p. Abiejų Tautų Respublikoje hierarchinė agrarinė didikų bendrijos struktūra buvo nepalanki terpė vykdyti radikalias valstybės gyvenimo reformas. Labai aktyvūs ir dinamiški šiuo klausimu tapo jėzuitų, misionierių, pijorų ir teatinų ordinai bei kongregacijos. Jų veikimas ir mokymas dažniausiai apsiribojo mokyklų, kolegijų ar privačių apartamentų sienomis, tačiau iš pažiūros nematoma ir sunkiai konstruojama edukacinė bei mokslinė praktika efektyviai pureno dirvą Apšvietos idėjoms. Nuolatiniai ryšiai su Vakarų Europos ordinais tiesė tvirtas mokslinės patirties ir humanitarinės kultūros gijas, lėmusias ,,grįžtamojo kultūrinio ryšio“ mechanizmo veikimą, ėmusio tiražuoti europietiškosios Apšvietos idėjas Lietuvos ir Lenkijos provincijose. Straipsnyje taipogi didelis dėmesys skiriamas Edukacinės komisijos veiklos bei Gegužės 3–iosios Konstitucijos klausimams.

ENThe article discusses a greater suitability of the term Apšvieta (Enlightenment) to define a separate cultural than that of education, which does not define the morphological contents exactly because the latter term usually characterises the process of education that was going on at that period, as well as educational disposition. When analysing the epoch of Enlightenment within a general context of Europe attention is paid to two especially important phenomena, which had an impact on ideological changes and new forms of expression of culture in society, i.e. the period of 1680 – 1715, aptly called by the French Paul Hazard “the crisis of Europe’s consciousness”, and Vital Revolution that took place in 1730 – 1770 during which the number of people in Europe almost doubled. In the first half of the 18th century the structure of the hierarchical agrarian community of the nobility of the Republic of the Two Nations was an unfavourable media for carrying out radical reforms of the state life. The Orders of Jesuits, Missionaries, Catholic monks, and congregations became very active but their activities and teaching most often limited themselves to the walls of schools, colleges and private apartments; however, educational and scientific practice paved the way for the Enlightenment ideas. Alongside constant relations with the Orders of Western Europe this determined the operation of the mechanism of “feedback of the cultural relationship”, which brought European ideas of enlightenment to Lithuanian and Polish provinces. The article also devotes much attention to the issues of the activity of the Educational Commission and the Constitution of 3 May.