Arbitražo proceso klausimai remiantis Lietuvos teismų praktika

LT[...] Lietuvoje ginčų nagrinėjimas arbitražu kol kas nėra populiarus. [...] Teoriškai arbitražas turėtų būti populiarus tose valstybėse, kurių nacionalinė teisė nustato liberalias arbitražo proceso taisykles ir užtikrina liberalią užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo tvarką. Šiuo požiūriu Lietuvoje formaliai yra palankios sąlygos plėtoti ginčų nagrinėjimą arbitražu. Pirma, Lietuvoje dar 1995 m. pradžioje ratifikuota 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo3 (toliau – 1958 m. Niujorko konvencija). Antra, 1996 m. balandžio 2 d. priimtas Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas (toliau – Komercinio arbitražo įstatymas)4. Šis įstatymas buvo rengiamas vadovaujantis UNCITRAL 1985 m. Pavyzdiniu tarptautinio komercinio arbitražo įstatymu (toliau – UNCITRAL pavyzdinis įstatymas). Taigi Lietuva priskiriama prie grupės valstybių, kurios perkėlė į savo nacionalinę teisę UNCITRAL pavyzdinio įstatymo nuostatas (šiai grupei priklauso tokios valstybės: Australija, Austrija, Danija, Graikija, Ispanija, Japonija, Lenkija, Kanada, Rusija, Vokietija ir kt.). Tačiau kokybiškos nacionalinės statutinės teisės arbitražo plėtotei nepakanka. Ne mažiau svarbus arbitražo populiarumui yra teismų praktikos veiksnys. Būtent nuo teismų požiūrio į arbitražą, nuo to, kaip teismai taikys tarptautinės ir nacionalinės teisės šaltinius arbitražo proceso srityje, iš dalies priklauso, ar arbitražas tam tikroje valstybėje bus poliams ar ne. Šio straipsnio tikslas būtent ir yra paanalizuoti Lietuvos teismų praktiką arbitražo proceso srityje, siekiant atsakyti, ar teismų praktika prisideda prie arbitražo plėtojimo Lietuvoje, ar atvirkščiai, – jį stabdo. [...].

EN[…] The present article analyses the Lithuanian court practice in applying the Lithuanian Law on Commercial Arbitration and the 1958 New York Convention. Such court practice is not extensive. In most cases, a court has to decide such issues as the validity of arbitration agreement, recognition of arbitral awards, and the role of court in the arbitration procedure. Regardless of the examples of correct interpretation and application of arbitration law in the court practice, the occurrence of judicial mistakes is still quite frequent. Namely it is because of those mistakes made by the courts that businessmen shy away from settling their disputes by arbitration. Therefore, the improvement of case law is one of the factors that could facilitate the promotion of arbitration in Lithuania. The article discusses concrete cases where the Lithuanian courts had to decide such problematic issues as the problem of the concept of arbitration as a way of private resolution of disputes; application of provisional protection measures pending the resolution of a dispute by arbitration; possibilities of applying the 1958 New York Convention in recognising the interim (preliminary) decisions of a court of arbitration on the application of provisional protection measures; validity of arbitration agreement upon a change of parties to an obligation; legal consequences of bankruptcy proceedings being initiated against a party to arbitration proceedings and other issues of the arbitrability of disputes; validity of an arbitration agreement in the presence of defects in its content and form (e.g. ambiguous wording of the arbitration clause, failure to sign an agreement with an arbitration clause, etc.).The time of submitting an objection concerning the jurisdiction of a court of arbitration and the legal consequences of failure to submit such an objection; the problem of the concept of public order. In interpreting the issue of deficiencies in the content and form of an arbitration agreement, courts tend to decide in favour of the validity of an arbitration agreement. However, there have been instances in the court practice when the interpretation and application of legal provisions had an undermining effect on the popularity of arbitrage. Thus, for instance, in one of the analysed cases criticism is expressed towards an extremely wide understanding of public order as such interpretation of this concept is at variance with the interpretation and application of the 1958 New York Convention in the case law of courts of other countries. Criticism is also expressed in respect of such court practice which enables a defendant who has lost his case before a court of arbitration to express unlimited objections about the jurisdiction of a court of arbitration.