Stosunek społeczeństwa litewskiego do polskich pomników i miejsc pamięci narodowej Przypadek Oran

LTStraipsnyje aptariamas Varėnos bažnyčios šventoriuje stovėjusio paminklo lenkų kariams, žuvusiems 1919-1923 m., likimas. Po Antrojo Pasaulinio karo 9527 kv. km. Lenkijos valstybės teritorijos atiteko Lietuvos Respublikai. Joje liko daug paminklų ir atminties vietų, susijusių su Lenkijos istorija. Lietuvai esant SSRS sudėtyje, intensyviai siekta juos demontuoti arba visiškai sunaikinti. Su Lietuvos lenkų tautiniu atgimimu, prasidėjusiu XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, sistemos pokyčiais, atsirado gausybė lenkų tautinės mažumos iniciatyvų išsaugoti išlikusius paminklus ir atminties vietas. Kartais tai sukeldavo tam tikrą dominuojančios lietuvių daugumos pasipriešinimą. Prie Varėnos bažnyčios buvo išlikęs paminklas lenkų kariams, žuvusiems vaduojant šį miestą iš bolševikų rankų. Nepaisant tarptautinių sutarčių, klebono iniciatyva ir vietos valdžios pritarimu, 2005 m. jis buvo sunaikintas. Lenkijos reikalavimus atkurti paminklą, suformuluotus pagal įpareigojančius standartus, Lietuvos valdantieji įvertino kaip „iššaukiančius ir niekuo nepagrįstus“, nors šie klausimai buvo sureguliuoti tarpvalstybiniu susitarimu (1994 m.). Tokių veiksmų tikslas buvo sunaikinti memorialus, susijusius su šių teritorijų istorine praeitimi. Vietoje racionalių Lietuvos valstybės institucijų sprendimų, kraštutinės politinės jėgos siekė sukurti Lenkijai ir lenkams nepalankų klimatą.

ENThe article discusses the fate of the monument to Polish soldiers who died in 1919-1923 that had stood at the churchyard of Varėna Church. After the Second World War, 9527 square kilometres of the state territory of Poland went to the Republic of Lithuania. There, many monuments and memorial sites related to the history of Poland remained. When Lithuania was a part of the USSR, intensive attempts were made to dismantle or completely destroy them. With the national revival of Lithuania’s Polish that began at the end of the eightieth of the twentieth century and changes in the system, it became possible, on the initiative of Polish national minorities, to preserve the remaining monuments and memorial sites. Sometimes it caused certain resistance of the dominant Lithuanian majority. Near Varėna Church, there was a monument to Polish soldiers who died when liberating the city from the hands of the Bolsheviks. Despite international agreements, on the initiative of the priest and with support from the local government, it was destroyed in 2005. Poland’s requirement to restore the monument, which was formulated in accordance with binding standards, was evaluated by Lithuanian authorities as “provocative and absolutely unsubstantiated”, even though these issues had been regulated by an intergovernmental agreement (1994). The purpose of such actions was to destroy the memorials associated with the historical past of these areas. Instead of rational decisions of Lithuanian state institutions, marginal political forces tried to create a climate unfavourable to Poland and Poles.