Ar suklupsime ant konstitucinių įstatymų slenksčio?

LTAutoriaus teigimu, parašyti šį straipsnį jį įtakojo 2001 m. balandžio 2 d. Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame pirmąkart šis teismas nusprendė nagrinėti paprasto įstatymo atitiktį konstituciniam įstatymui (Konstitucijos 69 str. 3 dalies prasme), o ne - pačiai Konstitucijai. Autorius kritiškai vertina tokį Konstitucinio Teismo kompetencijos išplėtimą, nes Konstitucijos 102 ir 105 straipsniai, apibrėžiantys Konstitucinio Teismo kompetenciją, minėtos teisės jam expressis verbis nesuteikia. Autoriaus kritika remiasi tuo, jog, jo manymu, negalima kalbėti apie grynai hierarchinį paprastųjų ir konstitucinių įstatymų santykį, nes abu teisės šaltiniai yra legislatyviniai teisės aktai, nors ir skiriasi jų priėmimo tvarkos procedūra. Straipsnyje, visų pirma, aptariama konstitucinių įstatymų instituto atsiradimo Lietuvos teisinėje sistemoje istorija bei nevienareikšmiška Konstitucinio Teismo pozicija konstitucinių įstatymų sampratos klausimu. Pabaigoje autorius teigia, jog Konstitucinio Teismo minėto nutarimo teiginys “ar įstatymas neprieštarauja konstituciniam įstatymui pagal Konstituciją sprendžia Konstitucinis Teismas” yra ne tik niekuo nepagrįstas, bet ir klaidingas bent jau ta prasme, jog šiuo atveju būtina išsiaiškinti paties konstitucinio įstatymo konstitucingumo klausimą, nes pastarasis pats gali prieštarauti Konstitucijai. Straipsnio pabaigoje autorius teigia, jog, plėsdamas Konstitucijoje numatytą savo kompetenciją, Konstitucinis Teismas turi būti ypač atsargus, o svarbiausia - jis turi tinkamai pagrįsti tokį savo žingsnį.

ENAccording to the author, he wrote this article referring to the Constitutional Court Ruling as of 2 April 2001, whereby the court for the first time decided to examine conformity of an ordinary law with the constitutional law (in the meaning of Article 69(3) of the Constitution) rather than the Constitution. The author critically evaluates this expansion of the competence of the Constitutional Court, because Articles 102 and 105 of the Constitution, which define the competence of the Constitutional Court, do not expressis verbis provide it with the abovementioned right. The author’s criticism is based on the fact that, according to him, we cannot talk about a purely hierarchical relationship of ordinary and constitutional laws, because both legal sources are legislative acts, although their adoption procedures differ. The paper primarily discusses the history of the appearance of the institution of constitutional laws in the Lithuanian legal system and an ambiguous position of the Constitutional Court with regard to the issue of the concept of constitutional laws. Finally, the author claims that the statement of the abovementioned ruling of the Constitutional Court stating that “the Constitutional Court shall decide whether the law does not contradict the constitutional law in accordance with the Constitution” is not only unfounded, but also misleading at least in the sense that in this case the constitutionality of the constitutional law should be ascertained, because it might contradict the Constitution. The author concludes his article by stating that while expanding its competence envisaged in the Constitution, the Constitutional Court must be particularly cautious and, most important, it has to adequately substantiate this action.