Kūnas ir kitybė Lietuvos kultūroje
LTRecenzijoje aptariama Artūro Tereškino knyga „Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje“ (2001), kurioje kvestionuojamos normalizuojančios ir primestos identiteto formos. Istorinis, kultūrinis, socialinis tyrimas vejamas aplink kūno ašį. Tereškinas simpatizuoja poststruktūralistinei kūno sampratai, pagal kurią pasauliui mūsų kūnai tėra tik galios mechanizmų įrankiai ar grandys socialinių reikšmių sistemose. Knygos peizažas – tai kūniškumo ir socialumo karo laukas. Kūno ir seksualumo diskursas atveria naujas įvairių humanitarinių mokslų perspektyvas. Taikant diskursyvų požiūrį į istorinius faktus ir operuojant įvairiomis šiuolaikinėmis teorijomis, atsiveria naujos jų perskaitymo galimybės. Naujas šioje knygoje yra tautos kūno terminas, ir nacionalinio identiteto klausimų įtraukimas į kūno diskursą. Joje taip pat aptariami kūno įvaizdžiai publicistikoje, kurioje seksualumo temos arba paverčiamos vartotojų gerai perkama malonumų industrijos preke, arba sukelia pasipiktinusių intelektualų reakciją, bet nepanaudojamos kaip medžiaga refleksyviai savikūrai. Todėl Tereškino požiūris į žiniasklaida – prieštaringas. Tereškinas vienas pirmųjų Lietuvoje kvestionuoja vyriškumo normas. Kūno tema šioje knygoje plėtojama visapusiškai, remiantis ne tik į kūno istoriškumo, bet ir į kūno erdviškumo sampratas. Seksualumas atsiskleidžia kaip erdvė, kurioje susipina įvairiausi tapatumo aspektai, todėl pagrindžiama mintis, jog seksualumas yra pamatas supratimui, kas mes esame.
ENThe review discusses the book “Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje” [Bodily Signs: Sexuality, Identity and Space in Lithuanian Culture] by Artūras Tereškinas (2001), which questions the normalising and enforced forms of identity. The historical, cultural and social research is winded around a bodily axis. Tereškinas sympathises with post-structuralist concept of a body, according to which the world treats our bodies only as the tools for power mechanisms or elements of social meaning system chains. The scene of the book is the battlefield of flesh and sociability. The discourse of body and sexuality opens new perspectives of various humanities. By adopting a discourse approach towards historical facts and employing various modern theories, new opportunities for reading them open up. The book presents the new term of the nation’s body, and the inclusion of national identity issues in the bodily discourse is also attributed to recency. It also discusses body image in publicistics which either turns the issues of sexuality a marketable good of the pleasure industry or evokes a reaction of outraged intellectuals, but these issues are not used as a material for reflective self-creation. Thus, Tereškinas’ attitude towards mass media is contradictory. He is one of the first authors in Lithuania to question the norms of masculinity. The theme of the body is developed comprehensively, based on both the concepts of body history aspect and body space aspect. Sexuality is revealed as space which combines various aspects of identity, thus substantiating the idea that sexuality serves as a basis for our understanding of who we are.
