Neužbaigti V. Mačernio eilėraščių ciklai

LTStraipsnis skirtas neužbaigtiems V. Mačernio eilėraščių ciklams „Trioletai“, „Žmogaus apnuoginta širdis“, „Songs of Myself“, „Žmogiškoji komedija“. Autorė pažymi, kad likę tik šių ciklų kontūrai bei eskizai, todėl restauruoti jų sumanymus yra problemiška. Perspektyviausią restauracijos kelią ji įžvelgia šių ciklų palyginime su svarbiausiais V. Mačernio užbaigtais poezijos ciklais „Vizijos“ ir „Metai“. Išnagrinėjusi visus neužbaigtus eilėraščių ciklus, autorė teigia, kad paskutiniuose savo eilėraščiuose V. Mačernis fiksuoja sudėtingą ir prieštaringą žmogaus dvasinę būseną: nuovargį, ironiją, skepticizmą, tiek savo paties, tiek ir viso pasaulio. Šių neužbaigtų ciklų lyrinis herojus nuolat susiduria su jam priešišku pasauliu, nerasdamas nei jame, nei savyje savo esmės ir jausdamas, kaip jis išsiskira su pasauliu. Pažymima, kad skepticizmas ir ironija atsiranda, kai protu nusiviliama, o į grynąją egzistenciją pasinerti nesugebama, kai ironija dar netampa religija, bet jau leidžia suabejoti pasaulio ir visatos sąranga, žmogui išgyvenant silpnumo pasaulio atžvilgiu jausmą. Saugaus namų pasaulio destrukcija, liūdesio ir nykumos izotopija, nebedalyvavimas pasaulio vyksme, o tik jo stebėjimas paverčia neužbaigtus V. Mačernio eilėraščių ciklus filosofinės meditacijos ciklais ir suartina su egzistencializmo filosofija. Daroma išvada, kad neužbaigtus V. Mačernio eilėraščių ciklus derėtų vertinti ir kaip egzistencinių problemų plėtrą, skverbimąsi į naujas būties sritis, ir kaip tam tikrą prasmių išsekimą, nusilpimą bei atoslūgį.

ENThis article is dedicated to the non-completed Vytautas Mačernis poetry cycles “Trioletai” (“Triolets”), “Person’s Denuded Heart” (“Žmogaus apnuoginta širdis”), “Songs of Myself”, and (“The Human Comedy”) (“Žmogiškoji komedija”). The author notes that only contours and sketches of these cycles remain, so it is problematic to restored their ideas. She sees the most promising way of restoration in comparing these cycles with the most important completed poetry cycles by Mačernis: “Vizijos” (“Visions”) and “Metai” (“The Seasons”). After studying all the non-completed poetry cycles, the author states that in his last poems, Mačernis captures the complex and contradictory human mental condition: fatigue, irony, and scepticism both of his own and of the whole world. The persona of these non-completed cycles constantly faces a world hostile to him, while finding his essence neither in that world nor in himself, and filling how he parts with the world. It is noted that scepticism and irony arise when one is disappointed with intelligence, while being unable to delve into the pure existence, when irony has not yet become a religion, but it already allows questioning the structure of the world and the universe, when the person experience a sense of weakness in respect of the world. The destruction of the safe home world, the isotopy of sadness and dismal, non-participation in the world’s development but only its observation turns the non-completed Mačernis’ poetry cycles into philosophical meditation cycles and brings them closer to the philosophy of existentialism. It is concluded that the non-completed Mačernis’ poetry cycles should be evaluated as the development of existential problems, penetration into new areas of existence, and as a certain exhaustion of meanings, weakness and low tide.