Sugrįžtame ir nutolstame: dailės gyvenimo paradoksai
LTStraipsnyje keliamas klausimas apie Vilniaus ir likusios Lietuvos dalies kultūrinio gyvenimo santykius. Autorius akcentuoja didžiulį atotrūkį tarp Vilniui skiriamų lėšų, renginių gausos, kultūrinės infrastruktūros kūrimo ir likusios Lietuvos dalies. Randama tik viena išimtis, kurioje Vilnius „atsilieka“ – tai tautodailė, nes būtent Vilniuje, anot autoriaus, klostosi niekinamas požiūris į šią kultūros sritį, jau daugelį metų tautodailei užtrenktos durys į prestižines sales, ir jei šiuolaikinė tautodailė dar tebegyvuoja, tai tik periferijos dėka. Autorius konstatuoja, kad Vilnius - Lietuvos sostinė, langas ir durys į platųjį pasaulį. Jam šios funkcijos deleguotos, o neretai ir jo uzurpuotos, tačiau taip likusi Lietuva tarytum lieka už Lietuvos ribų ir nurašoma. Daugiausia dėmesio skirdamas dailės problemoms, autorius pažymi, kad šiam procesui turi tam tikros įtakos ir parodų išsiskaidymas bei susmulkėjimas, ir naujų, menkai tesuprantamų ar visai nesuprantamų dailės formų bei reiškinių agresyvumas, ir tradicinių dailės formų, temų nustūmimas ir pasitraukimas į šalikelę Išeitį autorius mano regioninių centrų atgimime. Remdamasis Šiaulių dailės gyvenimo pavyzdžiais, autorius teigia, kad nebepasikliaujant pagalba ir parama „iš išorės“, tenka sutelkti vidaus jėgas, formuoti savąją meninę erdvę, ieškoti savų ryšių su artima ir tolesne aplinka. Taip atsiranda galimybės susiformuoti naujiems pajėgiems meniniams centrams, kurie savo ruožtu, jau kaip saviti regioniniai dariniai, tarytum sugrįžta ir įsilieja į bendravalstybinę panoramą.
ENArticle discusses cultural life relations between Vilnius and the remaining part of Lithuania. The author highlights huge gap between the funds assigned to Vilnius, abundance of events, cultural infrastructure development and the remaining part of Lithuania. Only one exception is found, where Vilnius "lags behind", i.e. folk art, as Vilnius in particular, according to the author, has scornful attitude to this field of culture developing, folk art has had the doors to prestigious galleries shut for many years, and if modern folk art still exists, it is exclusively thanks to periphery. The author states that Vilnius is the capital of Lithuania, window and door to the wide world. The city has these functions delegated to it, but often they are also usurped by the city, leaving Lithuania as if outside the borders of Lithuania and written off. Major attention focusing on art problems, the author notes that this process is impacted to a certain extent also by exhibitions dividing and becoming smaller, as well as aggressiveness of new, hardly understood or completely misunderstood forms and phenomena of art, and moving aside traditional art forms, themes or their retreat to a roadside. The author names rebirth of regional centres as the solution to the existing situation. Referring to the examples of art life in Šiauliai, the author states that without expecting assistance and support "from outside", there is nothing else left to do but to rally internal efforts, to shape own artistic space, to search for own relations with the close and remoter environment. It brings possibilities for new strong art centres to form, which in their turn, already acting as peculiar regional formations, would as if come back and merge into the general panorama of the country.
