LTPrekių ženklai - viena iš svarbiausių intelektinės nuosavybės formų, todėl svarbu įvertinti jų ekonominę naudą ir suteikti jiems tinkamą teisinę apsaugą. Pagrindinis Lietuvos teisės aktas, kuriame reglamentuojami prekių ženklai, yra Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymas. Šiame įstatyme prekės ženklas apibrėžiamas kaip bet koks žymuo, kurio paskirtis - atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų ir kurį galima pavaizduoti grafiškai. Remiantis šiuo apibrėžimu, būtų galima daryti išvadą, kad prekės ženklas atlieka vienintelę — skiriamąją - funkciją. Tačiau, kaip pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. birželio 28 d. nutartyje byloje AB „ Vilniaus degtinė" v. Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba, šis įstatymas yra skirtas prekės ženklo registravimui, jo teisinei apsaugai, naudojimui, o ne prekės ženklo funkcijai rinkoje (jungiant prekę su vartotoju) apibrėžti. Todėl analizuojant prekės ženklo funkcijas būtų klaidinga apsiriboti įstatyme pateiktu jo apibrėžimu. Minėtoje nutartyje LAT nurodė, kad šiuo atveju reikia vadovautis tarptautinėje komercinėje praktikoje susiklosčiusia patirtimi išskiriant ženklo funkcijas rinkoje. Tarptautinę komercinę praktiką intelektinės nuosavybės srityje tiria ir analizuoja Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija (WIPO), kurios narė nuo 1992 m. yra ir Lietuva. Paskelbtais šios organizacijos tyrimų duomenimis, prekių ženklai šiuo metu atlieka 4 pagrindines funkcijas: skiriamąją (diferencinę), kilmės (šaltinio), kokybės bei reklamos. Nors šios funkcijos tiesiogiai ir neįvardytos teisės aktuose, jos turi didelę įtaką teisiniam prekių ženklų reglamentavimui. Siekiant išsamiau atskleisti prekės ženklo funkcijas, kiekvieną funkciją ir jos atspindį teisės aktuose reikėtų aptarti atskirai.