Įtvirtinti save: vaizdinių kaita šiuolaikiniame lietuvių mene 1989-2002 m

LTIstorinės praeities, psichologinio paveldo, „suaukintos“ savivokos motyvų interpretacija paskutiniojo dešimtmečio lietuvių meno kūriniuose keitėsi drauge su modernistinių kūrybos principų kvestionavimu, tapatybės procesų raida, kintančiomis geopolitinėmis aplinkybėmis. Pereinamajam laikotarpiui būdingi saviti vaizdinių deriniai. Paskutiniajame dešimtmetyje prie realybės priartėjantis menas atidengia ne vien estetines prasmes – tai nejaukiai išryškina postkolonistinis ar posttotalitarinis matmuo, kuris neišvengiamas nagrinėjant specifinio regiono kultūros reiškinius. Atskleidžiant regionines savybes, iškyla grėsmė jas dar labiau „regionalizuoti“ įtvirtinant marginalumą. Dešimtajame dešimtmetyje iliuzinį ar simbolinį vaizdavimą pakeičia manipuliacijos tiesiogine tikrovės medžiaga, o kartu keičiasi ir diskusinio tapatybės klausimo traktavimas. Laikotarpio pirmojo tarpsnio ekspresyvus dramatiškas skundas ilgainiui transformuojasi į tiriamąją savistabą, išraiškos nerimas virsta besimezgančių struktūriniu pradu, vaizdo svarba užleidžia vietą tekstui. Psichologinių praeities ir dabarties jungčių išraiška estetinės tautologijos deriniais ir atvira slopinimo, rizikos, pasidygėjimo retorika, išnaudojusi įvairiausias metaforiško įvaizdijimo formas, galiausiai išsirutulioja į savianalizės ritualą ir metodinę retoriką. Menininkų reakcija į susidariusias aplinkybes įvairi: vienus segregacinė naujos bendruomenės atstovo padėtis tenkina ir paskatina atlikti kruopštų vidinio apsivalymo aktą, kitus pastūmėja į naują nonkonformistinę rezistenciją globalinių veiksnių atžvilgiu.

ENInterpretation of historical past, psychological heritage, "victimised" self-perception motives in the works of art by Lithuanian artists in the last decade were changing together with questioning of the modern creative principles, development of identity processes, changing geopolitical circumstances. Peculiar combinations of images are characteristic to the transit period. Art approaching the reality in the last decade of the century reveals not only aesthetic meanings, which are awkwardly highlighted by post-colonial or post-totalitarian dimension, which is inevitable when examining cultural phenomena of a specific region. When revealing regional peculiarities, the danger of their further "regionalisation" by establishing marginality arises. In the last decade of the last century, illusive or symbolic imaging was replaced by manipulations with direct reality materials, which was also followed by changing treatment of discussed identity issue. Expressive dramatic complaint of the first stage of the period eventually transforms into researched introspection, expression anxiety turns into the budding structural origin, the importance of image yields to wording. Expression of psychological links of the past and the present through aesthetic tautology formations and open rhetoric of suppression, risk, disgust, having exhausted various forms of metaphoric imagining, finally develops into self-analysis ritual and methodical rhetoric. Artists' response to the formed circumstances is diverse: some artists are satisfied with the segregative position of a new community representative and are encouraged to perform thorough internal cleansing act, while others are pushed further into a new non-conformist resistance in respect of global factors.